Epšteino–Bar virusas

Virusai
Dviejų Epstein–Barr virionų (virusinių dalelių) elektroninė mikrografija, kurioje matyti apvalios kapsidės, apsuptos membranos apvalkalo
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Heunggongvirae Tipas: Peploviricota ( Peploviricota) Klasė: Herviviricetes ( Herviviricetes) Būrys: Herpesvirales ( Herpesvirales) Šeima: Orthoherpesviridae ( Orthoherpesviridae) Gentis: Lymphocryptovirus ( Lymphocryptovirus)
Rūšis
Human gammaherpesvirus 4

Epšteino–Bar virusas^[a] (EBV) – vienas iš devynių žinomų žmogaus herpeso viruso tipų bei vienas iš labiausiai paplitusių žmonių virusų.^[2] EBV yra dvivijės DNR virusas.^[3] Epstein–Barr virusas yra pirmasis nustatytas onkogeninis virusas, sukeliantis nuolatinę žmogaus infekciją. EBV sukelia infekcinę mononukleozę ir taip pat yra glaudžiai susijęs su daugeliu piktybinių ligų. Įvairios vakcinos formos buvo išbandytos gyvūnuose bei keliuose klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis, tačiau nesėkmingai.^[4] Šiuo metu nėra patvirtintos vakcinos nuo EBV.^[4]

Paplitimas

Pagrindinis EBV plitimo būdas yra per seiles^[5], tačiau įmanomas ir per lytinių organų sekretą.^[6] Absoliuti dauguma žmonių užsikrečia EBV ir įgyja ilgalaikį (adaptyvų) imunitetą. JAV maždaug pusė visų penkerių metų vaikų ir apie 90% suaugusiųjų turi buvusio užsikrėtimo požymių.^[7] Kūdikiai tampa pažeidžiami ir gali užsikrėsti EBV kai tik išnyksta motinos antikūnų apsauga. Daugelis vaikų ir kitų užsikrėtusių EBV neturi jokių simptomų arba simptomai nesiskiria nuo kitų lengvų, trumpalaikių vaikystės ligų.^[8] Užsikrėtus paauglystėje ar vėlesniame amžiuje, EBV 35–50% atvejų sukelia infekcinę mononukleozę.^[9] EBV yra paplitęs visame pasaulyje ir manoma, kad maždaug 90–95% pasaulio žmonių yra užsikrėtę šiuo virusu.^[2]

Sukeliamos ir susijusios ligos

Leukemijos vėžinės ląstelės, kuriose matomas EBV.

Virusas sukelia infekcinę mononukleozę. Postinfekcinis lėtinio nuovargio sindromas taip pat yra siejamas su EBV.^[10][11] Nors didžiajai daliai populiacijos Epstein-Barr virusas nesukelia jokių ilgalaikių ar reikšmingų problemų, šis virusas yra susijęs su įvairiomis nepiktybinėmis, ikipiktybinėmis ir piktybinėmis limfoproliferacinėmis ligomis, tokiomis kaip Berkito limfoma^[12], hemofagocitinė limfohistiocitozė^[13] ir Hodžkino limfoma^[14]; taip pat ne limfoidiniais piktybiniais navikais, tokiais kaip skrandžio vėžys ir nosiaryklės karcinoma; ir su žmogaus imunodeficito virusu susijusios būklės, pvz. plaukuotoji leukoplakija ir centrinės nervų sistemos limfomos.^[15] Virusas taip pat siejamas su didesne rizika susirgti tam tikromis autoimuninėmis ligomis^[16], ypač dermatomiozitu, sistemine raudonąja vilklige, reumatoidiniu artritu ir Sjögreno sindromu.^[17][18] Manoma, kad apie 200 000 vėžio atvejų visame pasaulyje per metus yra priskirtini EBV.^[19][20]

Itin retais atvejais sukelia chronišką aktyvią EBV ligą (angl. chronic active EBV arba CAEBV).^[21] Sunki ligos forma pasireiškia aukšta viremija kraujyje bei organų infiltracija limfocitais ir dažniausiai ligos prognozė būna nepalanki.^[21] Šiuo metu vienintelis veiksmingas gydymas yra kamieninių kraujo ląstelių transplantacija, tačiau net ir šiuo atveju, dėl pasireiškiančių komplikacijų, išgyvenamumas nėra didelis.^[21]

2022 m. atlikto didelio tyrimo (10 milijonų gyventojų per 20 metų) išvados teigė, kad EBV yra pagrindinė išsėtinės sklerozės priežastis, o neseniai užsikrėtusiųjų EBV infekcija rizika susirgti išsėtine skleroze padidėja 32 kartus.^[22][23]

Virusologija

EBV užkrečia imuninės sistemos B limfocitus ir epitelio ląsteles. Imuninei sistemai sukontroliavus pirminę EBV virulentinės fazės infekciją, virusas pereina į latentinę fazę ir išlieka B limfocitų atminties ląstelės visą likusį gyvenimą.^[6]

Kaip ir daugelis kitų herpes virusų, EBV paskleidžia savo daleles seilėse arba lytinių organų sekrete beveik kasdien, dažniausiai nesant jokių simptomų, kas rodo, kad latentinis laikotarpis yra dinamiškas procesas.^[24] Viruso reaktyvacija yra dažnas reiškinys, tačiau vienu metu reaktyvacija įvyksta tik labai mažame procente ląstelių ir dėl to dažniausiai būna kliniškai nereiškminga.^[24]

Nustatymas

EBV infekcijai nustatyti yra naudojamas kraujo tyrimas. Antikūnai IgG prieš EBV kapsidinį antigeną (angl. EBV VCA IgG) išsivysto praėjus kelioms savaitėms po pirminės infekcijos ir išlieka visą gyvenimą.^[25] Antikūnai IgM prieš EBV kapsidinį antigeną (angl. EBV VCA IgM) išsivysto pirminės infekcijos pradžioje yra išnyksta praėjus vidutiniškai 4–6 savaitėms.^[25] Antikūnai prieš EBV branduolio antigeną (angl. EBV nuclear antigen arba EBNA) pamažu pradeda vystytis keli mėnesiai po pirminės infekcijos ir taip pat išlieka visą gyvenimą.^[25] Aktyvi viremija nustatoma atliekant kraujo EBV PGR testą.

Istorija

Epstein–Barr virusas buvo pavadintas britų patalogo Anthony Epstein ir airių virologės Yvonne Barr vardu, kurie atrado virusą kartu su Bert Achong.^[26] 1961 m. Epstein dalyvavo Ugandoje praktikuojančio chirurgo D. P. Burkitt paskaitoje apie dažniausią vaikų vėžio formą atogrąžų Afrikoje; paskaitoje autorius apibūdino „endeminį variantą“, o liga vėliau buvo pavadinta jo vardu kaip Berkito limfoma. 1963 m. kultivacijos tikslais iš Ugandos buvo išsiųstas mėginys į vieną iš Londone esančių ligoninių. Netrukus elektroninio mikroskopo pagalba viruso dalelės buvo identifikuotos kultivuojamose ląstelėse, o rezultatus 1964 m. Epstein, Achong ir Barr publikavo moksliniame žurnale The Lancet.^[27] Vėliau ląstelių kultūros buvo išsiųstos į JAV, kur 1967 m. buvo atrastas ryšys tarp EBV ir infekcinės mononukleozės.^[28]

Pastabos

1. Taip pat užrašoma kaip Epšteino–Baro virusas,^[1] Epštein–Baro virusas^[2] arba Epstein–Barr virusas. Taisyklingai rašytina „Epšteino–Bar virusas“, nes pavadintas britų patologo Entonio Epšteino (Anthony Epstein) ir airių virusologės Ivonos Bar (Yvonne Barr) garbei.

Šaltiniai

1. „KRAUJO IR KRAUJODAROS ORGANŲ LIGOS BEI TAM TIKRI SUTRIKIMAI, SUSIJĘ SU IMUNINIAIS MECHANIZMAIS (D50-D89): D82 Imunodeficitas kartu su kitais pagrindiniais sutrikimais]“. TLK-10-AM / ACHI / ACS elektroninis vadovas. Nuoroda tikrinta 2024-03-22.
2. „Infekcinė mononukleozė“. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. 2023-11-20. Nuoroda tikrinta 2023-11-20.
3. Zanella M, Cordey S, Kaiser L (2020). „Beyond cytomegalovirus and Epstein-Barr virus: A feview of viruses composing the blood virome of solid organ transplant and hematopoietic stem cell transplant recipients“. Clinical Microbiology Reviews. 33 (4): e00027-20. doi:10.1128/CMR.00027-20. PMC 7462738. PMID 32847820.
4. Zhong L, Krummenacher C, Zhang W, Hong J, Feng Q, Chen Y, Zhao Q, Zeng MS, Zeng YX, Xu M, Zhang X (2022). „Urgency and necessity of Epstein-Barr virus prophylactic vaccines“. NPJ Vaccines. 7 (1): 159. doi:10.1038/s41541-022-00587-6. PMID 36494369.
5. Dunmire SK, Verghese PS, Balfour HH (2018). „Primary Epstein-Barr virus infection“. J Clin Virol. 102: 84–92. doi:10.1016/j.jcv.2018.03.001. PMID 29525635.
6. Amon W, Farrell PJ (2004). „Reactivation of Epstein-Barr virus from latency“. Reviews in Medical Virology. 15 (3): 149–156. doi:10.1002/rmv.456. PMID 15546128. S2CID 19433994.
7. „About 90% of adults have antibodies that show that they have a current or past EBV infection“. National Center for Infectious Diseases. US Centers for Disease Control. 2020-09-28. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-08.
8. Straus SE, Cohen JI, Tosato G, Meier J (1993). „NIH conference. Epstein-Barr virus infections: Biology, pathogenesis, and management“. Annals of Internal Medicine. 118 (1): 45–58. doi:10.7326/0003-4819-118-1-199301010-00009. PMID 8380053. S2CID 53090545.
9. „Epstein–Barr virus and infectious Mononucleosis“. U.S. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Suarchyvuotas originalas 2012-04-20. Nuoroda tikrinta 2011-12-29.
10. Schooley RT (1988). „Chronic fatigue syndrome: A manifestation of Epstein-Barr virus infection?“. Current Clinical Topics in Infectious Diseases. 9: 126–146. PMID 2855828.
11. Proal AD, VanElzakker MB (2021-06-23). „Long COVID or post-acute sequelae of COVID-19 (PASC): An overview of biological factors that may contribute to persistent symptoms“. Frontiers in Microbiology. 12: 698169. doi:10.3389/fmicb.2021.698169. PMC 8260991. PMID 34248921.
12. Pannone G, Zamparese R, Pace M, Pedicillo MC, Cagiano S, Somma P, et al. (2014). „The role of EBV in the pathogenesis of Burkitt's Lymphoma: an Italian hospital based survey“. Infectious Agents and Cancer. 9 (1): 34. doi:10.1186/1750-9378-9-34. PMC 4216353. PMID 25364378.
13. Bereikienė S, Rascon J (2017). „Hemofagocitinė limfohistiocitozė: literatūros apžvalga“. Acta Med Litu. 24 (1): 51–66. doi:10.6001/actamedica.v24i1.3463. PMC 5467963. PMID 28630593.
14. Gandhi MK, Tellam JT, Khanna R (2004). „Epstein-Barr virus-associated Hodgkin's lymphoma“. British Journal of Haematology. 125 (3): 267–281. doi:10.1111/j.1365-2141.2004.04902.x. PMID 15086409. S2CID 2355660.
15. Maeda E, Akahane M, Kiryu S, Kato N, Yoshikawa T, Hayashi N, et al. (2009). „Spectrum of Epstein-Barr virus-related diseases: A pictorial review“. Japanese Journal of Radiology. 27 (1): 4–19. doi:10.1007/s11604-008-0291-2. PMID 19373526. S2CID 6970917.
16. Toussirot E, Roudier J (2008). „Epstein-Barr virus in autoimmune diseases“. Best Practice & Research: Clinical Rheumatology. 22 (5): 883–896. doi:10.1016/j.berh.2008.09.007. PMID 19028369.
17. Dreyfus DH (2011). „Autoimmune disease: A role for new anti-viral therapies?“. Autoimmunity Reviews. 11 (2): 88–97. doi:10.1016/j.autrev.2011.08.005. PMID 21871974.
18. Pender MP (2012). „CD8+ T cell deficiency, Epstein-Barr virus infection, vitamin D deficiency, and steps to autoimmunity: A unifying hypothesis“. Autoimmune Diseases. 2012: 189096. doi:10.1155/2012/189096. PMC 3270541. PMID 22312480.
19. „Developing a vaccine for the Epstein–Barr virus could prevent up to 200,000 cancers globally say experts“. Cancer Research UK. 2014-03-24. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-19.
20. Khan G, Fitzmaurice C, Naghavi M, Ahmed LA (2020). „Global and regional incidence, mortality and disability-adjusted life-years for Epstein-Barr virus-attributable malignancies, 1990–2017“. BMJ Open. 10 (8): e037505. doi:10.1136/bmjopen-2020-037505. PMC 7462312. PMID 32868361.
21. Kimura H, Cohen JI (2017). „Chronic Active Epstein-Barr Virus Disease“. Front Immunol. 8: 1867. doi:10.3389/fimmu.2017.01867. PMC 5770746. PMID 29375552.
22. Robinson WH, Steinman L (2022). „Epstein-Barr virus and multiple sclerosis“. Science (anglų). 375 (6578): 264–265. Bibcode:2022Sci...375..264R. doi:10.1126/science.abm7930. PMID 35025606. S2CID 245978874.
23. Bjornevik K, Cortese M, Healy BC, Kuhle J, Mina MJ, Leng Y, et al. (2022). „Longitudinal analysis reveals high prevalence of Epstein-Barr virus associated with multiple sclerosis“. Science. American Association for the Advancement of Science (AAAS). 375 (6578): 296–301. Bibcode:2022Sci...375..296B. doi:10.1126/science.abj8222. PMID 35025605. S2CID 245983763.
24. Cohen JI (2020). „Herpesvirus latency“. J Clin Invest. 130 (7): 3361–3369. doi:10.1172/JCI136225. PMC 7324166. PMID 32364538.
25. „Epstein-Barr Virus and Infectious Mononucleosis – Laboratory Testing“. U.S. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Nuoroda tikrinta 2024-03-22.
26. McGrath P (2014-04-06). „Cancer virus discovery helped by delayed flight“. Health. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2015-10-08. Nuoroda tikrinta 2015-11-04.
27. Epstein MA, Achong BG, Barr YM (1964). „Virus Particles in Cultured Lymphoblasts from Burkitt's Lymphoma“. Lancet. 1 (7335): 702–703. doi:10.1016/s0140-6736(64)91524-7. PMID 14107961.
28. Young LS (2009). Desk Encyclopedia of Human and Medical Virology. Boston, MA: Academic Press. pp. 532–533.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.