Dykra (sen. vok. wildnis) – XIV–XVII a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Prūsijos ir Livonijos kraštų pasienio su LDK ruožas. Dykra driekėsi Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje (Užnemunėje), Žemaitijos vakaruose ir šiaurėje, Aukštaitijos šiaurėje. Terminas atsirado vokiečių istorinėje literatūroje. Istorijos šaltiniuose sąvoka vartojama ir gūdžioms, neįžengiamoms girioms apibūdinti. Tai miškingi, pelkėti, ežeringi, upingi plotai. Juos minėjo per LDK keliavę kitų šalių pasiuntiniai.[1][2][3]
Išnašos
.svg){kind=small}