Duranio imperija buvo istorinė Afganistano valstybė, 1747 m. įkurta Ahmado Šacho Duranio su sostine Kandaharu.[1][2][3] Didžiausio išsiplėtimo metu Duranio imperijai priklausė Afganistanas, šiaurės rytų Iranas, rytų Turkmėnija, didžioji dalis Pakistano, Kašmyras ir keli kiti Indijos regionai. Ahmadas Šachas Duranis užėmė šias žemes iš Puštūnistano, remiamas afganų genčių vadų. XVIII a. antroje pusėje Duranio imperija buvo antra pagal dydį musulmonų valstybė po Osmanų imperijos.[4]
Iki imperijos sukūrimo Puštūnistaną kontroliavo Irano dinastija Afšaridai. Afganų armija pradėjo užkariavimus atėmusi Gaznį ir Kabulą iš vietinių vadų. 1749 m. afganai iš Mogolų atėmė Pakistaną ir Kašmyrą. Po to buvo užimtas Heratas, kurį valdė Šachruchas Afšaras. Po to afganai užėmė sritis į šiaurę nuo Hindukušo. Vis daugiau įvairių genčių perėjo į Šacho Duranio pusę. Jis 4 kartus įsiveržė į Indiją, užėmė Kašmyrą ir Pandžabą. 1757 m. pradžioje jis nusiaubė Delį, bet leido Mogolams nominaliai valdyti toliau, kai jie pripažino Kašmyro ir kitų valdų praradimą.[5]
Apie 1772 m. mirus Ahmadui Šachui Duraniui, įpėdiniu tapo jo sūnus Timūras Šachas, kuris perkėlė sostinę į Kabulą, o Pešavaras tapo žiemos rezidencija.
Duranio imperija laikoma šiuolaikinio Afganistano pradžia[6], o Ahmadas Šachas Duranis vadinamas Tautos tėvu.[7][5]
Valdovai
Išnašos
