Digrių koplyčia pastatyta XIX a. pradžioje, Juozapo Godlevskio lėšomis. Žinoma, kad ant altoriaus buvo 1821 m. bažnyčios pašventinimo lentelė. Nors katalikiška šventykla buvo pastatyta be leidimo, ji turėjo visus bažnytinius atributus: altorių, klausyklas, vargonų choro tribūną (su arkiniu langu virš įėjimo), zakristiją ir kt. XIX a. antroje pusėje prie bažnyčios buvo medinė varpinė, įrengti „Kryžiaus keliai“ kurių stotys būdavo apeinamos pirmąjį kiekvieno mėnesio penktadienį. Nuo šios apeigos koplyčia buvo vadinta „Pėtnyčių“. 1863 metų sukilimo metu nuo koplyčios iki Aleksoto tilto buvo surengta patriotinė-religinė procesija, pasipriešinimui prieš Rusijos valdymą. Procesija nešina kryžiais, vėliavomis, altorėliais ir vadovaujama trijų augustinų kunigų ant Aleksoto tilto turėjo susitikti su kita procesija iš miesto pusės, bet carinė valdžia neleido procesijoms susitikti, išardydama perkėlos per Nemuną dalį. Su kunigais, vedusiais procesiją, buvo be gailesčio susidorota.
Okupacijos metais ji buvo sugriauta ir neprižiūrima baigia sunykti.[11]
Lietuvos partizanų kapai ir paminklas
Digrių kaimo kapinėse, šalia paminklo palaidota daugiau kaip dvidešimt „Tauro“ apygardos partizanų, J. Lukšos bendražygių, žuvusių už Lietuvos laisvę. Įrašas: „Nelygioje kovoje žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklo pastatymo iniciatoriai – žuvusiųjų giminės. Paminklo autorius nežinomas.
