Didžioji tercija – didesnysis iš dviejų dažniausiai pasitaikančių muzikinių intervalų, apimančių tris diatoninės gamos laipsnius. Mažesnis toks intervalas yra vadinamas mažąja tercija. Didžioji tercija yra žymima sutrumpintai d3, o jai priešingas intervalas yra mažoji seksta.
Didžiosios tercijos intervalas dažniausiai sutinkamas tarp mažorinės dermės pirmojo ir trečiojo laipsnių. Visi mažoriniai akordai turi šį intervalą tarp akordo pagrindinio garso ir jo trečiojo laipsnio. Dėl šios priežasties didžioji tercija neretai vadinama mažorine tercija. Kitos didžiosios tercijos yra tarp mažorinės dermės IV ir VI laipsnių (Fa-La), bei tarp V ir VII laipsnių (Sol-Si). Natūralaus minoro dermėje ši tercija yra tarp šios dermės III-V, VI-VIII ir VII-II laipsnių, harmoninio minoro (kai VII laipsnis paaukštinamas) – dar ir tarp V-VII laispnių (VII-II tercija tampa mažąja dėl paaukštinto VII laipsnio).
Racionaliojoje intonacijoje dažniausiai įvertinama kaip dažnių santykis 5:4. Lygiojoje temperacijoje, savo ruožtu, didžioji tercija yra lygi keturiems pustoniams ir yra 0,79 % didesnė už racionaliąją. Seniau naudotas ditonis buvo lygus dviem didžiosiom sekundom (81:64 santykis) ir didesnis už racionaliąją didžiąją terciją 1,25 %.
Šiais laikais didžioji ir mažoji tercija yra laikomos vienais įdomiausių ir dinamiškiausių konsonansų, tačiau praeityje muzikai manė, kad tai yra visiškai nepanaudojami disonansai. Didžioji tercija mažoriniame akorde yra sąskambis, kuris suteikia akordui linksmumo atspalvį, savo ruožtu mažoji tercija minoriniame akorde suteikia jam liūdnumo.
