Didysis kunigaikštis (sen. liet. – kunigų kunigas, didysis kunigas, kunigaikštis; rusėnų k. velikij kniaz) – valdovo titulas.
Taip buvo vadinami:
- Realūs ir nominalūs Kijevo Rusios valdovai iki mongolams nusiaubiant Kijevą (1240 m.)
- Nuo XII(?)/XIII a. iki 1795 m. – Lietuvos valdovai (žr. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), 1795–1917 m. – Lietuvą aneksavusios Rusijos carai
- nuo XII a. II pusės iki XVIII a. pr. – vad. Vladimiro-Suzdalės Rusios ir iš jos išaugusios Moskovijos valdovai (iki 1917 m. didžiaisiais kunigaikščiais nominaliai tituluoti ir kai kurie artimesni Rusijos carų giminaičiai).
Lietuvoje didžiojo kunigaikščio titulas įsigalėjo Vytauto valdymo metais, oficialiai patvirtintas 1401 m. Vilniaus – Rodomo sutartimi. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vilniaus katedroje vykdavo naujojo didžiojo kunigaikščio inauguracijos, tais laikais tai buvo vadinama pakėlimu. Žygimantui Augustui 1564 m. atsisakius Lietuvos sosto paveldėjimo teisės ir 1569 m. sudarius Liublino uniją su Lenkija buvo atsisakyta insignijų ir atskiros inauguracijos. Didžiojo kunigaikščio titulas buvo naudojamas greta Lenkijos karaliaus titulo. Lietuvos – Lenkijos literatūroje jis buvo minimas iki valstybės žlugimo 1795 m.
Taip pat skaitykite
.svg)
