Deng Siaopingas (kin. 邓小平, pinyin: Deng Xiaoping; 1904 m. rugpjūčio 22 d. – 1997 m. vasario 19 d.) – Kinijos revoliucionierius ir valstybės veikėjas. Jis buvo Kinijos vadovu nuo 1978 m. iki pasitraukimo 1992 m. Po Mao Dzeduno mirties Deng vadovavo toli siekiančioms rinkos ekonomikos reformoms Kinijoje. Nors Deng niekada nėjo oficialių pareigų, tokių kaip valstybės vadovas, vyriausybės vadovas arba generalinis sekretorius (komunistų partijos vadovas), jis vis dėlto buvo laikomas svarbiausiu Kinijos Liaudies Respublikos vadovu nuo 1978 m. gruodžio mėn. iki 1992 m.
Deng Siaopingas gimė valstiečių šeimoje Sičuano provincijoje. Jis studijavo ir dirbo Prancūzijoje 1920-aisiais metais, kur jam didelę įtaką padarė marksizmo-leninizmo idėjos. 1923 m. jis prisijungė prie Kinijos komunistų partijos. Po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. Deng dirbo Tibete ir kituose pietvakarių Kinijos regionuose tam, kad komunistų kontrolė įsitvirtintų.
1950 m. pradžioje Deng buvo pagrindinis Mao šalininkas. Tačiau 1960-aisiais metais, Deng neturėjo jokios įtakos Kinijos ekonomikos atstatymui po Didžiojo šuolio. Jo ekonominė politika buvo nesuderinama su Mao politine ideologija ir dėl to kultūrinės revoliucijos metu jis buvo du kartus atitolintas nuo partijos.
1978 m. Deng Siaopingas atgavo reikšmę partijoje ir Kinijos politikoje. Jis paveldėjo šalį, kupiną socialinių ir institucinių bėdų, kurios buvo kultūrinės revoliucijos ir kitų masinių politinių judėjimų, vykusių Mao laikais, padariniais. Deng Siaopingas priklauso antrajai Kinijos lyderių kartai ir yra laikomas naujo siocialistinio mąstymo pradininku, nes suderino Komunistų partijos ideologiją su rinkos ekonomika. Jis atidarė Kiniją užsienio investicijoms, pasaulinei rinkai ir ribotai privačiai konkurencijai. Būtent jam yra priskiriamas nuopelnas už tinkamos aplinkos sparčiai augančiai kiniškai ekonomikai sukūrimą ir šimtų milijonų Kinijos gyventojų gyvenimo sąlygų pagerinimą.[1]
1989 m. vykusių Tiananmenio aikštės protestų metu Deng Siaopingas davė įsakymą jėga numalšinti šimtatūkstantines demonstracijas Pekino centre.
Šaltiniai
- ↑ Cheng Li, China’s Leaders – The New Generation, Rowman & Littlefield Publishers (February 2001), psl. 179.
