David Bowie (tikrasis vardas, pavardė – David Robert Jones, 1947 m. sausio 8 d. Londono Brikstono rajone – 2016 m. sausio 10 d.) – anglų dainininkas (neoperinis baritonas), muzikantas, aktorius, menininkas, įrašų prodiuseris ir aranžuotojas. Vienas iš žymiausių keturių dešimtmečių populiariosios muzikos atlikėjų. Bowie’s plačiai vertinamas ir kaip novatorius, ypač dėl veiklos 8–ajame dešimtmetyje, žinomas dėl savito balso ir intelektualinio savo veiklos suvokimo.
D. Bowie’s iš pradžių patraukė publikos dėmesį 1969 metų liepą, kai jo daina „Space Oddity“ pasiekė Jungtinės Karalystės singlų penketuką. Po trejus metus trukusių eksperimentų, 1972 metais, vyraujant glam rokui, Davidas Bowie’s grįžo susikūręs spalvingą dvilytį sceninį personažą Ziggy'į Stardustą su singlu „Starman“ priešakyje ir albumu „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“. Anot biografo Davido Buckley’o, tuo metu Bowie’o įtaka buvo ta, kad jis „ginčijo pagrindines „tų dienų“ roko muzikos taisykles“ ir „sukūrė bene didžiausią populiariosios kultūros kultą“. Bowie’o karjera pažymėta nuolatinėmis naujovių paieškomis.
1975 metais D. Bowie’s išpopuliarėjo Amerikoje su singlu „Fame“, sukurtu kartu su Johnu Lennonu, ir albumu „Young Americans“, kurį atlikėjas pavadino „plastikine soul muzika" („plastic soul"). Vėliau išleido minimalistinį albumą „Low“ (1977) – tai buvo pirmasis iš trijų bendrų darbų su Brian Eno per ateinančius dvejus metus. Visi trys, „Berlin Trilogy“ vadinami albumai („Low“, „Heroes“, „Lodger“) Jungtinėje Karalystėje pasiekė pirmąjį penketuką ir sulaukė kritikų pagyrimų.
Po permainingos komercinio sėkmės, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Bowie’s pakilo į pirmąją Anglijos lentelių vietą su 1980 metų singlu „Ashes to Ashes“ ir albumu „Scary Monsters (and Super Creeps)“. 1981 metais su grupe Queen sukūrė singlą „Under Pressure“, vėliau, 1983 metais, pasiekė naują pardavimo viršūnę su albumu „Let’s Dance“ ir jo hitais „Let’s Dance“, „China Girl“ ir „Modern Love“. Tarp 1990 ir 2000 metų Bowie’s tęsė eksperimentus su muzikos stiliais, įskaitant blue-eyed soul, industrial, adult contemporary, drum and bass stilius. Paskutinis Davido Bowie’o įrašytas albumas – tai „Blackstar“ (2016).
Apie Bowie'į biografas D. Buckley’s yra pasakęs: „Jo įtaka populiariajai kultūrai buvo unikali – jis pakeitė ir prasiskverbė į daugiau gyvenimų, nei kuri kita lygintina figūra“. 2002 metais BBC surengtoje apklausoje „100 žymiausių britų“ Davidas Bowie’s užėmė 29-ąją vietą. Yra žinoma, jog per ilgametę savo karjerą dainininkas pardavė apie 140 milijonų albumų. Jungtinėje Karalystėje jis buvo 9 kartus apdovanotas platininiais, 11 kartų auksiniais ir 8 sidabriniais albumų sertifikatais, JAV – 5 platininiais ir 7 auksiniais albumų sertifikatais. 2004 metais JAV žurnalas „Rolling Stone“ Bowie’ui skyrė 39-ą iš „100 visų laikų geriausių artistų“ ir 23-ą iš „Visų laikų geriausių dainininkų“ vietas. Taip pat Bowie’iui „VH1“ televizija tarp „100 geriausių visų laikų artistų“, skyrė 12-ą, o tarp „100 Rock 'n' Roll atlikėjų“ – 7-ą vietą. Bowie’s, žinomas kaip dainininkas, muzikantas, dainų autorius, aktorius, muzikos prodiuseris, dėl savo unikalaus sugebėjimo nuspėti ar net nustatyti muzikos raidos kryptis dažnai vadinamas „roko chameleonu“.
Vaikystė ir muzikinės veiklos pradžia 1947–1962
Davidas Bowie's gimė Brikstono rajone Londone 1947 metų sausio 8 dieną. Motina – Margaret Mary „Peggy“ (mergautinė pavardė Burns) buvo airių kilmės, dirbo kino teatre bilietų kontroliere, o tėvas, Haywoodas Stentonas „Johnas“ Jonesas, buvo „Barnado’s“ labdaros organizacijos tarnautojas. Šeima gyveno Stansfield Roude Nr. 40, netoli Brikstono ir Stokvelo rajonų pietų Londone. Buvo sakoma, jog penktajame dešimtmetyje Londonas buvo pati blogiausia vieta gyventi, o tuo labiau vaikui augti. Iki šešerių metų Bowie’s lankė Stokvelo vaikų darželį. Ten jis pasižymėjo kaip kryptingai mąstantis ir triukšmingas vaikas.
1953 m. šeima persikėlė į pietryčių Londono priemiestį Bromlį, kur Bowie’s ėmė lankyti „Burnt Ash“ mokyklą. Jo balsas buvo laikomas tinkamu mokyklos chorui. Kai Davidui buvo devyneri, jis pradėjo šokti naujai atidarytoje judesio ir muzikos klasėje. Mokytojai atkreipė dėmesį, kad jo šokis nepaprastai išraiškingas, interpretacijos – labai artistiškos, o pusiausvyra kaip vaikui – nuostabi. Tais pačiais metais Bowie’s susidomėjo muzika, kai jo tėvas namo parnešė vinilinių plokštelių kolekciją, o joje buvo Frankie’o Lymono, „The Platters„, „Fats Domino“, Elvio Presley'o ir Little’o Richardo įrašų. Išgirdęs dainą „Tutti Frutti“, Bowie pasakė: „Aš girdėjau Dievą“. Tų pačių metų pabaigoje jis ėmė mokytis groti ukulele, styginiu bosu (angliškai „tea chest bass") bei pianinu. Vėliau Bowie’s įstojo į „Bromley Technic“ mokyklą. Kaip rašo biografas Christopheris Sandfordas, tai buvo neįprasta techninė mokykla.
Bowie’s studijavo dailę, muziką ir dizainą, įskaitant maketavimą bei planavimą. Terry’s Burnsas, Davido pusbrolis, supažindino jį su moderniuoju džiazu, o žavėjimasis tokiais atlikėjais kaip Charles Mingus ir John Coltraine 1961 metais paskatino Bowie’o motiną nupirkti plastikinį alto saksofoną. Netrukus berniukas pradėjo lankyti vietinio muzikanto pamokas.
1962 metais Davidas Bowie’s patyrė rimtą traumą: jo draugas George’as Underwoodas, mūvėdamas žiedą, muštynėse dėl mergaitės trenkė Davidui į kairiąją akį. Gydytojai baiminosi, kad berniukas gali prarasti šia akimi regėjimą, todėl jis buvo priverstas keturis mėnesius dėl operacijų ir gydymo nelankyti mokyklos. Visiškai pagydyti nepavyko, kaire akimi Davidas neskyrė atstumo, o vyzdys liko nuolatos išsiplėtęs (dėl to atrodė, jog Davidas Bowie’s turi skirtingos spalvos akis, nors iš tiesų abi mėlynos). Nepaisant muštynių, Underwoodas ir Bowie’s liko geri draugai, Underwoodas sukūrė iliustracijas pirmiesiems Bowie’o albumams.
Karjera
1962–1968: nuo Konrads iki Riot Squad grupės
1962 metais Davidas Bowie’s nuo plastikinio saksofono perėjo prie tikro instrumento. Tuo metu, būdamas 15 metų, subūrė pirmąją savo grupę – „Konrads“. Vietinio jaunimo susibūrimuose ir vestuvėse grojo rokenrolą. Pačios grupės sudėtis keitėsi nuo keturių iki aštuonių narių, Underwoodas buvo vienas iš jų. Kai Bowie’s paliko techninę mokyklą, kitais metais jis tėvams pasisakė apie savo ketinimą tapti popžvaigžde, o motina skubiai pasiūlė elektriko padėjėjo darbą. Suerzintas ribotais grupės narių siekiais, Bowie’s paliko „Konrads" ir prisijungė prie kitos grupės – „King Bees". Tuomet jis paprašė, kad naujas sėkmingas, skalbimo mašinas parduodantis verslininkas Johnas Bloomas jį paremtų. D. Bowie’s jam rašė: „Padarykite mums tai, ką Brianas Epsteinas padarė „The Beatles“, – ir pelnykite dar vieną milijoną“. Bloomas į pasiūlymą neatsakė, tad D. Bowie’s kreipėsi į muzikos leidėjo Dicko Jameso partnerį Leslie'į Conną ir pasirašė pirmąją asmeninę sutartį.
Connas pradėjo greitai skatinti Bowie'į. Dainininko pirmasis singlas „Liza Jane“, skirtas Davie’ui Jones’ui ir „King Bees“, nesulaukė komercinio sėkmės. Nepatenkintas „King Bees“ ir jų dainuojamu Howlin' Wolfo bei Willie’o Dixonobliuzu, Bowie’s mažiau nei po mėnesio paliko grupę ir prisijungė prie „Manish Boys", kito bliuzo kolektyvo, kuris jungė folk ir soul stiliaus muziką. „Svajojau būti jų Micku Jaggeriu“, vėliau prisiminė Davidas Bowie’s. „I Pity the Fool“ buvo ne ką sėkmingesnė daina už „Liza Jane“, ir netrukus Bowie’s prisijungė prie „Lower Third“, bliuzo trejetuko, kuriam padarė didelę įtaką grupė „The Who", Daina „You’ve Got a Habit of Leaving“ taip pat nesulaukė sėkmės, tad Connas nutraukė sutartį. Bowie’s sakė, jog paliks populiarųjį muzikos pasaulį ir ims studijuoti pantomimos meną „Sadler’s Wells“ teatre, bet vis dėlto pasiliko „Lower Third“ grupėje. Naujas Davido vadybininkas, Ralphas Holtonas, paskatino jį pereiti nuo instrumentinio prie solo atlikimo. Greitai Bowie’s išėjo į kitą grupę, „The Buzz“. Tai lėmė penktasis nesėkmingas dainininko singlas „Do Anything You Say“. Priklausydamas „The Buzz", Bowie’s prisijungė prie „Riot Squad“; jų įrašai, kuriuose buvo Bowie’o ir „The Velvet Underground" medžiaga, liko neišleisti. Vėliau Kenas Pittas tapo dainininko vadybininku.
Nepatenkintas sceniniu vardu, nes jis toks pat, kaip ir populiarėjančios „The Monkees" grupės lyderio Davy'o (arba Davie) Joneso (du atlikėjai tokiais pačiais vardais kėlė šiokią tokią painiavą), septintojo dešimtmečio viduryje (1966 metais) Davidas ėmė vadintis XIX amžiaus amerikiečių kolonisto Jimio Bowie'o pavarde, kuria buvo vadinamas ir šio žmogaus sukurtas Bowie peilis. 1967 metų balandžio mėnesį pasirodė Davido daina, joje buvo pritaikytas pagreitintas, „burundukų“ stiliaus (kaip filme „Alvinas ir burundukai“) vokalas, tačiau į topų lenteles ši daina nepateko. Praėjus šešioms savaitėms, jo debiutinis albumas „David Bowie“, jungiantis popmuziką ir psichodelinį roką, sulaukė tokio paties likimo. Tai buvo paskutinis jo išleistas albumas per ateinančius dvejus metus.
Bowie’o žavėjimasis keistybėmis bei ekscentriškumu buvo paskatintas tuomet, kai jis sutiko šokėją Lindsay'ę Kemp: „Jis gyveno savo emocijomis, jo įtaka man buvo nuostabi. Dienų dienas jo gyvenimas buvo teatrališkiausias dalykas, kokį man kada teko matyti. Tai buvo viskas. Aš prisijungiau prie cirko“. Taip pat L. Kemp prisimindama sakė: „Aš nemokiau jo būti artistu pantomimu, bet mokiau jį būti savimi išoriškai … leidau jam išlaisvinti angelą ir demoną, kurie slypi jo viduje“. Studijuodamas dramos menus pagal Kemp, nuo avangardo teatro ir pantomimos iki Commedia dell‘arte, Bowie’s pasinėrė į savo asmenybės kūrybą, kad galėtų prisistatyti pasauliui.1967 metais Bowie’s Paului Nicholasui sukūrė dainą „Over the Wall We Go“, ir ji tapo pastarojo singlu; kita Bowie’o kompozicija, „Silly Boy Blue“, tais pačiais metais buvo išleista Billy’o Furry'o. Po Kemp, Bowie’s susipažino ir ėmė susitikinėti su Hermione Farthingale. Netrukus kartu persikėlė į butą Londone. Ji grojo akustine gitara, todėl sumanė suformuoti grupę su Davidu Bowie’u ir boso gitaristu Johnu Hutchinsonu; nuo 1968 metų rugsėjo iki 1969-ųjų pradžios, kai Bowie’s ir Farthingale išsiskyrė, šis trejetukas dar surengė keletą nedidelių koncertų, derindami folk ir beat muziką, poeziją ir pantomimą.
1969–1973: nuo psichodelinio folkroko iki glamroko
Nuo „Space Oddity“ iki „Hunky Dory“
Dėl komercinės nesėkmės Bowie’s buvo priverstas pabandyti užsidirbti pragyvenimui kitais būdais. Bandė dirbti „Lyons Maid“ ledų prekybinėje kompanijoje, tačiau išėjo ir pradėjo dirbti kitoje bendrovėje - „Kit Kat“. Buvo sukurtas 30 minučių trukmės filmas, kuriame buvo įrašyta keletas dainų iš Bowie’o repertuaro. Tai skatino dainininką siekti karjeros. Nors filmas buvo įrašytas 1969 metais, jį išleido tik 1984 m. Filmuojant, 1969 metų sausį, Bowie’s netikėtai nustebino filmo prodiuserius jiems pranešdamas: „Tam filmui, kurį kuriate, turiu naują dainą“. Toji daina buvo jo komercinės sėkmės proveržis. Daina vadinosi „Space Oddity“ (liet. k. „Kosmoso keistumas“), ją išleido 1969 metų liepos 11-ąją, likus penkioms dienoms iki „Apollo 11“ nusileidimo Mėnulyje. Daina pateko į Jungtinės Karalystės geriausiųjų penketuką. Netrukus, baigus filmą, Bowie’s išsiskyrė su Hermione Farthingale. Neapsiribodamas rokenrolu ir bliuzu, o tai buvo pradėjęs kartu su Hermione Farthingale, Bowie’s prisidėjo prie Mary'ės Finnigan, Christinos Ostrom ir Barrie'ės Jackson gretų ir sekmadienio vakarais ėmė koncertuoti „Three Tuns“ bare, Beckenham High gatvėje. Tai greitai peraugo į Bekenhamp „menų laboratoriją“ ir tapo beprotiškai populiaru. Menų laboratorija rengė nemokamus festivalius vietiniame parke, vėliau tai buvo įamžinta Bowie’o dainoje „Memory of a Free Festival“ (liet. k. „Nemokamo festivalio prisiminimai"). Antrasis Bowie’o albumas „Space Oddity“ buvo išleistas tų pačių metų lapkritį, o Jungtinėje Karalystėje išleistas pavadinimu „David Bowie“. Šio albumo pirmtakas sukėlė painiavą, nes atsirado antrasis albumas tokiu pat pavadinimu, todėl JAV jis buvo pavadintas „Man of Words/Man of Music“. Dėl filosofinių pohipinių laikų žodžių apie taiką, meilę ir moralę, dėl akustinio folkroko, retkarčiais sustiprinto sunkesnio roko elementais, tuo metu, kai buvo išleistas, šis albumas komercinės sėkmės nesulaukė.
1969 metų balandį Bowie’s sutiko Angelą Barnett. Greičiau nei po metų jie susituokė. Jos įtaka Davidui buvo tiesioginė, o įtraukimas į savo karjerą – daug žadantis, o Bowie’o vadybininkas Pittas nebeturėjo tiek įtakos dainininkui. Įsitvirtinęs su daina „Space Oddity“, Bowie’s ėmė siekti daugiau ir ėmė varžytis su Marcu Bolanu, kuris tuo metu grojo įrašinėjant vieną Davido dainą. Grupė buvo surinkta tinkamai: Johnas Cambridge’as, būgnininkas, kurį Bowie’s sutiko „menų laboratorijoje“, boso gitaristas Tony’s Visconti's ir gitaristas Mickas Ronsonas. Po nepasisekusio Davido Bowie’o grupės „The Hype“ koncerto Londone grupė nutarė, kad Davidas Bowie’s ir vėl turėtų būti pristatomas ne kaip grupė, o kaip solistas. Jų pirmasis studijos darbas buvo „sudarkytas“, nes Bowie’s ir Cambridge’as nesutarė, kokiu stiliumi reikia atlikti būgnų partiją; Įsiutęs Bowie’s apkaltino būgnininką: „Tu suknisai mano albumą!“ Cambridge’as iš karto paliko grupę ir buvo pakeistas Micku Woodmansey'u. Netrukus Bowie 's atleido savo vadybininką, priverstas sumokėjo jam kompensaciją, ir pakeitė jį Tony’u Defries’u.
Darbas studijoje tęsėsi, o jo rezultatas buvo trečiasis Bowie’o albumas – „The Man Who Sold the World“, išleistas 1970 m. Naujoji grupė Bowie’o dainoms suteikė sunkiojo roko skambesio, tai buvo šioks toks nuokrypis nuo folkroko, jo karjeroje atsiradusio kartu su „Space Oddity“. Tam, kad albumą pareklamuotų Jungtinėse Amerikos Valstijose, įrašų kompanija „Mercury Records“ finansavo po visas JAV valstijas turą, kurio metu, 1971 metų sausį ir vasarį, D. Bowie’s davė interviu įvairioms radijo stotims ir žiniasklaidai. Naudodamasis savo dvilyte išvaizda, dviem mėnesiais vėliau Anglijoje išleisto oficialaus albumo viršelyje dainininkas save pavaizdavo vilkintį suknele. Drabužį vilkėjo ir interviu metu – tam, kad išgirstų kritikų nuomonę, taip pat ir Johno Mendelsohno iš „Rolling Stones“, kuris apibūdino jį kaip „žavingą, beveik primenantį Lauren Bacall“. Bowie’s siekė sužinoti ir nuomonę gatvės praeivių, kurie vertino jį prieštaringai, taip pat ir juokėsi, o vienas praeivis D. Bowie’ui šūktelėjo „Pabučiuok man į subinę“. Turo metu D. Bowie’s susipažino su dviem išskirtiniais amerikiečių atlikėjais, kurie jį įkvėpė sukurti Ziggy’o Stardusto personažą. Tai buvo Iggy’is Popas ir Lou Reedas. Bowie’o draugė prisiminė jo „dainos keverzones kokteilio servetėlėje apie pamišusią roko žvaigždę, Iggy’o ar Ziggy’o vardu“, taigi grįžęs į Angliją Davidas paskelbė savo ketinimus sukurti personažą, kuris atrodytų lyg atskridęs iš Marso.
David Bowie „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ turo metu
Vilkėdamas stulbinantį kostiumą, raudonai dažytais plaukais, „Toby Jug“ bare netoli Londono 1972 metų vasario 10 dieną Bowie’s pradėjo sceninį Ziggy’o Stardusto (angliškai stardust – 'žvaigždžių dulkės') pasirodymą kartu su „Spiders From Mars“ (liet. k. „Vorai iš Marso") – Ronsonu, Bolderiu ir Woodmansey’u. Renginys sulaukė didelės sėkmės, pakėlusios Bowie'į į populiarumo viršūnes. Tai įvyko po šešis mėnesius Jungtinėje Karalystėje trukusio turo. Anot biografo Davidas Buckley’s: „Tai unikalu – jo įtaka truko ilgiau ir tikriausiai buvo daug kūrybingesnė, nei kieno nors kito pop srityje“. Sunkiojo roko elementų turintis albumas „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ (1972) buvo išleistas birželį. Singlas „Starman“ buvo išleistas balandį, likus mėnesiui iki albumo pasirodymo, ir įtvirtino plykstelėjusį Bowie’o populiarumą Anglijoje. Tuo pačiu metu į jokį albumą neįtrauktos dainos „John, I’m Only Dancing“ ir „All the Young Dudes“ (pastaroji sukurta grupei „Mott the Hoople“) tapo Jungtinės Karalystės hitais. Vėliau D. Bowie’s, kaip sceninis personažas Ziggy’s Stardustas, turą tęsė JAV.
D. Bowie’s, kaip pritariamasis vokalas ir bendraprodiuseris su Micku Ronsonu, prisidėjo prie 1972 metų „Lou Reed" albumo „Tranformer“ . 1973 metų Davido albumas „Aladdin Sane“ pasiekė Anglijos lentelių viršūnes, tai buvo pirmasis dainininko albumas, užėmęs pirmąją vietą. Pats dainininkas albumą apibūdina kaip „Ziggy’io kelionė į Ameriką“, albume skambėjo dainos, kurias D, Bowie’s parašė keliaudamas po JAV kaip Ziggy’s Stardustas. Šį turą dainininkas tęsė Japonijoje. „Aladdin Sane“ davė du singlus - „The Jean Genie“ ir „Drive-In Saturday“, kurie pateko į Jungtinės Karalystės lentelės penketuką.
D. Bowie’o meilė vaidybai jam leido visiškai įsijausti į susikurtus veikėjus. „Nulipęs nuo scenos, aš esu robotas. Ant scenos gaunu emocijų. Tikriausiai todėl persirengiu Ziggy’u, nors esu Davidas.“ Vėliau atsirado kai kurių asmeninių sunkumų: ilgą laiką vis įkūnijant tą patį personažą, pasidarė neįmanoma atskirti tikrojo Davido Bowie’o nuo Ziggy’o Stardusto, o vėliau – nuo Liesojo baltojo kunigaikščio (the Thin White Duke). Bowie’s sakė: „Maniau, jog tai nepaliks manęs ramybėje amžiams. Visa mano asmenybė buvo paveikta. Tai pasidarė pavojinga. Aš iš tiesų turėjau abejonių dėl savo sveiko proto.“ Vėlesni Ziggy’o pasirodymai, kuriuose skambėjo dainos iš dviejų paskutinių albumų, buvo ypač teatrališki, pilni šokiruojančių momentų scenoje, pavyzdžiui, D. Bowie’s išsirengdavo ir likdavo tik su sumo imtynininkų apdaru – strėnjuoste, arba imituodavo oralinį seksą su Ronsono gitara[1]. Dainininkas toliau keliavo ir dalyvavo spaudos konferencijose kaip Ziggy’s, kol dramatiškai ir staigiai „atsistatydino“ scenoje, Hamersmito Odeone 1973 metų liepos 3 dieną. Vaizdo įrašai iš paskutinio pasirodymo buvo išleisti 1983 metais filme „Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ (liet. k. „Ziggy’s Stardustas ir Marso vorai").
1974–1976: Soul, fank ir Liesasis baltasis kunigaikštis (the Thin White Duke)
Bowie 1974 „Diamond Dogs“ turo metu
1974 metais D. Bowie’s persikėlė į JAV, iš pradžių apsistojo Niujorke, o vėliau įsikūrė Los Andžele. „Diamond Dogs“ (1974) albumas, kuriame Davidas Bowie’s atsiskleidė soul ir funk muzikos žanrais, buvo dviejų skirtingų idėjų vaisius. Jungtinėje Karalystėje albumas su hitais „Rebel Rebel“ ir „Diamond Dogs“ tapo Nr. 1, o JAV užėmė penktąją geriausių albumų vietą. Albumui pristatyti dainininkas pradėjo „Diamond Dogs“ turą, 1974 metų birželio – gruodžio mėnesiais aplankė Šiaurės Amerikos miestus. Turo choreografija, pastatyta Toni’o Basilo, pripildyta teatrališkų specialiųjų efektų. Didelio biudžeto sceninis pastatymas buvo nufilmuotas Alano Yentobo. Tai dokumentinis filmas „Cracked Actor“, kuriame rodomas išblyškęs ir išsekęs Davidas Bowie’s. Turas sutapo su dainininko puolimu į priklausomybę nuo narkotikų, dėl kurios pasireiškė stiprus fizinis nuovargis, paranoja ir emociniai bei psichiniai sutrikimai. Vėliau jis pastebėjo, kad gyvo garso albumas „David Live“ (liet. k. „Davidas gyvai") turėtų būti pavadintas „David Bowie Is Alive and Well and Living Only In Theory“ (liet. „Davidas Bowie’s gyvena ir yra sveikas drūtas tik teoriškai"). Sublogęs dėl narkotikų dainininkas ėmė šviesiai dažytis plaukus, rengtis baltus marškinius, juodas kelnes ir juodą liemenę, – šitaip jis sukūrė savo Liesojo baltojo kunigaikščio sceninį personažą. „David Live“ albumas įtvirtino Bowie’o kaip superžvaigždės padėtį, Jungtinės Karalystės pardavimų sąraše jis pakilo į antrą, o JAV – į aštuntą vietą.
2008 m. nauja vorų rūšis pavadinta Heteropoda davidbowie, nes muzikanto kūryboje yra su šiuo gyviu (angl.spider) susijusių pavadinimų: „...Spiders from Mars“, „Glass Spider Tour“.
Diskografija
D. Bowie koncerto metu (festivalis „Rock in Chile“, 1990 m., Čilė)
.jpg)
