Danijos žydai – Danijos žydų bendruomenė. Pirmieji žydai Danijoje įsikūrė 1623 m., kai juos iš Amsterdamo pakvietė karalius Kristianas IV. Šio kvietimo priežastis buvo siekis vystyti ekonomiką.
Šiuo metu žydų bendruomenė yra nedidelė Danijos visuomenės dalis. Žydų bendruomenės narių skaičius didžiausias buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Holokausto metu Danijos pasipriešinimo judėjimas siekė evakuoti ir išgelbėti savo šalies žydus. Apie 8000 žydų ir jų šeimų buvo perkelti jūra į neutralią Švediją. Taip buvo išgelbėti beveik visi Danijos žydai.
Istorija
Kilmė
Viduramžių Danijos mene galima rasti smailias skrybėles nešiojančių žydų atvaizdų. Tačiau, prasidėjus reformacijai, 1536 metais Danijoje buvo uždrausta gyventi žydams ir katalikams.[1]
1622 m. žydai apsigyveno Danijoje karaliaus Kristiano IV kvietimu. Kristianas nusiuntė kvietimą Amsterdamo ir Hamburgo žydams sefardams siūlydamas apsigyventi neseniai įkurtame Gliukštato mieste prie Elbės (dabartinėje Šlėzvigo Holšteino žemėje).
Pirmasis žydas, kuriam leista apsigyventi Danijos karalystėje, buvo pirklys Albert Dionis Mint. Jam buvo pavesta įsteigti pinigų kalyklą, kurioje kaldinti deningai, delerai ir dukatai. Po kurio laiko karalius leido į šalį įvažiuoti ir kitiems žydams.
1628 metais žydų padėtis pasikeitė. Albert Dionis suteikė kreditus ambicingiems projektams ir įgijo ypatingą statusą Danijos karališkame teisme. Gabriel Gomez taip pat jį įgijo bei įtikino Frederiką III leisti sefardams (žydams kilusiems iš artimųjų rytų ir šiaurės Afrikos) gyventi Danijoje ir užsiimti prekyba. Nors Danijos karalystės teritorijoje buvo leista apsigyventi tik sefardams, keletas aškenazių (rytų Europos žydų) taip pat apsigyveno šalyje.
Nuolatinių bendruomenių steigimas
Varginantis Trisdešimties metų karas nuskurdino Danijos karalystę. Frederikas III paskelbė absoliutinę monarchiją Danijoje. Tam, kad pagyvintų šalies prekybą, Danijos karalius skatino žydų imigraciją. Pirmoji žydų bendruomenė atsirado 1682 metais naujai įkurtame Fredericia mieste. 1684 metais buvo įkurta pirmoji aškenazių bendruomenė Kopenhagoje.
1780 metais Danijoje gyveno apie 1600 žydų, visi jie turėjo specialų leidimą gyventi, remiantis asmeninio turto dydžiu. Žydai ekonomiškai, socialiai ir religiškai diskriminuoti. 1782 metais žydai buvo priversti dalyvauti liuteronų pamaldose, tačiau nebuvo verčiami gyventi getuose ir turėjo plačią savivaldą.
Integracija į Danijos gyvenimą
Žydų švietimu Danijoje pradėta rūpintis aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Danijos karalius įteisino keletą reformų siekiant palengvinti žydų integraciją į Danijos visuomenę. Žydams leista būti gildijų nariais, mokytis universitetuose, pirkti nekilnojamąjį turtą ir steigti mokyklas.
Napoleono karai ir pragaištingas Danijos-Didžiosios Britanijos karas (1807–1814) padidino Danijos žydų emancipaciją, o Norvegijoje tuo metu priimti konstituciniai draudimai žydams būti Norvegijos teritorijoje. Nors situacija Danijoje buvo geresnė, 1819 metais Danijoje kilo keletas sunkių antisemitinių riaušių, trukusių keletą mėnesių, tačiau aukų išvengta.
Nepaisant to, devynioliktojo amžiaus pradžioje žydų bendruomenė Danijoje klestėjo. Architektas G. F. Hetsch suprojektavo Didžiąją Kopenhagos sinagogą. Iškilo gerai žinomi talentingi žydų menininkai: Mendel Levin Nathanson - menų mecenatas, Meir Aron Goldschmidt - rašytojas, Edvard Brandes - Politiken laikraščio įkūrėjas, Georg Brandes - literatūros kritikas, padaręs didelę įtaką Norvegijos dramaturgui Henrik Ibsen.
Augimas ir 20-ojo amžiaus krizės
Kaip ir daugelyje visuomenių, didėjanti integracija spartino žydų asimilaciją su kitomis tautomis. Išaugo mišrių santuokų skaičius. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje dėl Kišiniovo pogromo 1903 m., Rusijos-Japonijos karo 1904 m. ir keleto Rusijos revoliucijų 3000 žydų pabėgėlių atvyko į Daniją.
Nauji atvykėliai pakeitė Danijos žydų bendruomenę. Jie dažniausiai buvo socialistinių ir bundististinių pažiūrų bei nereligingi. Jie įsteigė jidiš teatrą ir keletą trumpai gyvavusių jidiškų laikraščių. 1920 metų pradžioje Danijos valdžia uždraudė žydų imigraciją į šalį.
Nacizmo laikotarpis
Antrojo pasaulinio karo metu Danijos visuomenė ir jos žydų bendruomenė buvo nuolatinėje įtampoje. Danai stengėsi užtikrinti šalies nepriklausomybę ir neutralumą nuo kaimyninės nacistinės Vokietijos. 1940 m. balandžio 9 dieną operacijos Weserübung metu Danija buvo okupuota nacistinės Vokietijos.
Danijos žydų situacija tapo labai pavojinga 1943 m., kai Werner Best, Vokietijos įgaliotinis Danijoje įsakė areštuoti ir deportuoti visus Danijos žydus. Tai padaryti buvo suplanuota spalio 1 dieną, tais metais sutapusią su Roš Hašana, žydų naujųjų metų švente. Tačiau žydų bendruomenė gavo iš Danijos valdžios išankstinį pranešimą dėl areštų ir deportacijos datos ir tik 202 žydai buvo arestuoti. 7,550 žydų pabėgo į Švediją keltais per Eresundo sąsiaurį. 500 žydų buvo deportuoti į Theresienstadt koncentracijos stovyklą.[2] Danijos valdžios istitucijos stengėsi padėti Danijos žydams ir danams įkalintiems nacių valdžios. Danijos valdžia siųsdavo maisto siuntinius įkalintiems Danijos piliečiams.
Iš 500 deportuotų žydų apie 50 žuvo deportacijos metu. Likę žydai buvo išgelbėti ir sugrąžinti į Daniją. Danai žydų gelbėjimą laikė pasipriešinimo prieš nacių okupaciją simboliu. Labai daug danų saugojo savo kaimynų žydų namus ir turtą kol žydai sugrįš.
Kristijonas X tapo pirmu šiaurės Europos valstybės monarchu, apsilankiusiu sinagogoje. Nacių okupacijos metu jis rodė solidarumą su Danijos žydais. 1942 m. britų protokolas teigė, kad karalius grąsino pats nešioti Dovydo žvaigždę, jei tai bus verčiami daryti Danijos žydai.[3] Holokausto metu karalius Kristionas X finansavo Danijos žydų pervežimą į Švediją, kuri laikėsi neutraliteto kare, ten Danijos žydai buvo saugūs ir nepersekiojami nacių.[4]
Pokario laikotarpis
Pasak Finn Schwarz, Mosaisk Troessamfund prezidento, Danijoje šiais laikais gyvena apie 1900 žydų. Nuo 1997 Danijos žydų populiacija labia sumažėjo, tai siejama su augančiu antisemitizmo insidentų skaičiumi Danijoje.[5] Tačiau danų profesoriaus Peter Nannestad tyrimas parodė, kad dauguma antisemitizmo aktų yra vykdomi ne etninių danų, bet kitų mažumų gyvenančių Danijoje. Jis taip pat teigia, kad antisemitizmas nėra didelė problema danų visuomenėje.[6] Prie žydų populiacijos sumažėjimo taip pat prisidėjo Danijos sekuliarizmo (pasaulietiškumo) augimas pastaraisiais metais. Todėl žydai ir kitos mažumų grupės su stipriu religiniu paveldu ir tradicijomis susiduria su sunkumais adaptuodamiesi į sekuliarią Danijos visuomenę. Teigiama, kad žydai, kurie nėra ortodoksai, nesusiduria su didelėmis problemomis ir jaučiasi Danijoje kaip namuose. Dar viena jautri tema Danijos žydams yra ganėtinai stiprus palestiniečių palaikymas, todėl Danijos žydų palaikymas Izraelio atžvilgiu kuomet vyksta kariniai veiksmai gali sukusti įtampą.
Iš 5.5 milijonų Danijos gyventojų apytiksliai nuo 7,000 iki 9,000 žmonių save laiko žydais. Beveik visi Danijos žydai yra integruoti į Danijos visuomenę.
Danijos visuomenė yra saugi ir draugiška jos žydams. Šių dienų Danijoje yra trys veikiančios sinagogos, visos Kopenhagoje. Didžiausioji sinagoga Krystalgade yra moderni ortodoksinė-konservatyvinė bendruomenė ir laikosi tradicinės liturgijos, apeigų. Machsike Hadas yra ortodoksinė sinagoga ir Chabad bendruomenė taip pat turi savo atstovus Kopenhagoje. Shir Hatzafon yra reformistinė žydų sinagoga ir bendruomenė Danijoje.
2012 metų duomenimis Danijoje gyveno daugiau kaip 250,000 musulmonų imigrantų.[7][8][9][10][11][12] 2013 metų spalio mėnesį buvo reportuotas augantis antisemitizmas Kopenhagoje. Apie augantį antisemitizmą liudijo septyni žydų berniukai 2013 m. sausį. Liudijimai atskleidė fizines ir žodines atakas prieš žydus. Dažniausiais šie išpuoliai buvo atliekami musulmonų imigrantų.[13]
Šiuolaikinis antisemitizmas
AKVAH (antisemitizmo įvykių sekimo, kartografavimo ir žinių dalijimosi skyrius) 2014 m. vasario mėnesį paskelbė savo ataskaitą apie antisemitinius įvykius Danijoje 2013 metais. Ataskaita nurodė 43 tais metais Danijoje įvykusius antisemitinius incidentus. Aukos patyrė puolimą, grasinimus, fizinį priekabiavimą ir smurtą, vandalizmą ir antisemitinius pasisakymus. Ataskaita konstatuoja, kad antisemitizmo lygis, palyginus su ankstesniais metais, nepasikeitė.[14] 2014 metais Izraelio ir Gazos konflikto metu žydų bendruomenė Danijoje sulaukė išaugusio grasinančių žinučių ir antisemitinių įžeidimų skaičiaus.[15]
2014 m. “Carolineskolen” žydų mokyklos, darželio ir vaikų lopšelio kompleksas buvo nusiaubtas ir tapo vandalizmo taikiniu, buvo išdaužyti langai, ant sienų išpiešti antisemitiniai grafiti. Grafiti skelbė politinius pasisakymus susijusius su Izraelio ir Hamas (teroristinės organizacijos) Gazoje konfliktu. Prieš šį įvykį mokyklos vadovai rekomendavo tėvams neleisti vaikams nešioti žydiškų simbolių viešose vietose tam, kad būtų išvengta antisemitinių konfliktų ir priekabiavimo, kuris taip išaugo paskutiniu metu Danijoje.[16] Žydų bendruomenė Danijoje reportavo apie 29 incidentus susijusius su konfliktu Gazoje.[17]
2014 m. rugsėjo mėnesį imamas Mohamad Al-Khaled Samha filmuotoje paskaitoje mečetėje pareiškė, kad žydai yra bezdžionių ir kiaulių palikuonys.[18] 2014 m. liepą Al-Khaled pareiškė “O Dieve, sunaikink žydus sionistus. Tai tau ne iššūkis. Suskaičiuok juos visus ir sunaikink iki paskutinio. Nepraleisk nei vieno.”[19]
2015 m. vasario mėn. prie pagrindinės sinagogos Kopenjagoje įvyko šaudymas. Vienas žydų tautybės vyras saugantis sinagogą buvo nušautas, du policininkai sužeisti.[20] Ministrė pirmininkė Helle Thorning-Schmidt atidavė pagarbą žuvusiam ir sužeistiesiems šiame įvykyje, padėjo gėles prie sinagogos ir pareiškė “Mūsų mintys šiandien yra su visa žydų bendruomene. Žydai yra stipri Danijos visuomenės dalis. Ir mes darysime viską tam, kad apsaugotume žydų bendruomenę mūsų šalyje.”[21][22] Rabinas Jair Melchior pareiškė: “Teroras yra ne priežastis tam, kad Danijos žydai vyktų gyventi į Izraelį. Su Dievo pagalba, jei viskas susiklostys gerai, policija atliks savo pareigą, mūsų gyvenimas turi tęstis ir turime grįžti į rutiną. Terorizmas siekia pakeisti mūsų gyvenimus ir mes to neleisime. Mes praradome brangų bendruomenės narį, bet dabar mes turime tęsti tai ką jis darė, padėti tęsti normalų ir saugų žydų gyvenimą Danijoje. Tai yra realus ir tinkamas atsakas į šį žiaurų ir bailų teroro aktą.“[23] Po dviejų mėnesių vietinėje košerinio maisto parduotuvėje buvo išdaužtas langas ir ant sienos išpieštas antisemitinis grafiti.[24]
↑Nannestad, Peter (2009). „Frø af ugræs? Antijødiske holdninger i fem ikke-vestlige indvandrergrupper i Danmark“. In Knudsen, Thomas (red.). Danmark og de fremmede: Om mødet med den arabisk-muslimske verden. Systime Academic. pp. 43–62. ISBN978-87-7675-816-5.
