Danijos kolonijos – Danijos Karalystės (iš dalies ir Norvegijos) valdos ir kolonijos už pagrindinės teritorijos ribų. Danijos kolonijos driekėsi nuo Indijos vandenyno iki Karibų ir Arkties. Iš ankstesnių valdų Danija tebevaldo Grenlandiją (nuo 1953 m. traktuojama kaip autonominis regionas) ir Farerų salas (turi autonomiją).
Valdant Kristianui IV (1577–1648), Danija aktyviai pradėjo kurti kolonijinę imperiją, įsigalėdama skirtinguose pasaulio regionuose.
Regionai
Europa
Danai savo kolonijinę imperiją pradėjo kurti jau XIII a., kuomet pradėjo kolonizuoti šiaurės Estiją (Danijos Estija) (egzistavo 1219-1346 m.). XIV a. susijungus su Švedija ir Norvegija, o XVI a. pasilikus sudėtyje kartu su Norvegija kaip Danija-Norvegija, Danija paveldėjo visas buvusias Norvegijos (vikingų) kolonijas Europoje, tarp kurių buvo Islandija ir Farerų salos.
Arktis
1921 m. Danija paskelbė savo valda Grenlandiją, tam pritarė ir Tarptautinis Hagos Teismas.
Pietų Azijoje Danai nuo XVII a. valdė keletą miestų ir tos valdos buvo vadinamos Danijos Indija. Dauguma kolonijų buvo parduotos arba perleistos Britų Indijai XIX a.
.svg){kind=small}
