Po Pirmojo pasaulinio karoinfliacija privertė nutraukti monetų, smulkesnių nei 50 stotinkų, gamybą. 1930 metais pasirodė 100 levų vertės monetos. Išskyrus vieną 10 000 levų leidimą 1919 metais, 5000 levų banknotas buvo aukščiausio nominalo valiuta. Monetos nustotos leisti 1943 metais, ir iki pat pinigų reformos 1952 metais naudoti tik banknotai.
1952 metais dėl infliacijos išleistas „naujasis levas“, kurio vertė buvo lygi 100 „senųjų levų“. Naujos monetos buvo nuo 1 stotinkos iki 1 levo vertės, o banknotai nuo 1 iki 200 levų vertės.
1962 metais įvyko dar vienas pinigų pakeitimas, santykiu 10 už 1. Po to levas išliko gana stabilus beveik tris dešimtmečius, tačiau, kaip ir kitos socialistinių šalių valiutos, levas nebuvo laisvai keičiamas į vakarų Europos ar JAV valiutas. Nors oficialus kursas buvo 90 stotinkų už vieną JAV dolerį, juodojoje rinkoje kursai buvo 5-10 kartų aukštesni.
Prieš komunizmo griūtį monetų vertės buvo nuo 1 stotinkos iki 1 levo, o banknotų – nuo 1 iki 20 levų. Po komunizmo griūties Bulgarija patyrė keletą infliacijos padidėjimų ir valiutos nuvertėjimų. Šiuo periodu buvo leidžiamos monetos, kurių vertė siekė 50 levų, o banknotų vertė siekė net 50 000 levų. Siekiant stabilizuoti levą 1997 metais jis buvo susietas su Vokietijos marke santykiu 1000 levų už 1 markę.
1999 m. liepos 5 dieną buvo išleistas naujas levas, santykiu 1:1000. 1 levas tapo lygus 1 Vokietijos markei. ISO 4217 valiutos kodas senajam levui buvo BGL, o naujajam – BGN.
Po Vokietijos markės pakeitimo euru levas automatiškai tapo susietas su euru santykiu 1,95583 BGN = 1 EUR.
