Buda (Vengrija)

Šis straipsnis apie istorinę Vengrijos karalystės sostinę. Apie budizmo tikėjime nušvitimą pasiekusią būtybę skaitykite straipsnyje Buda.

Buda viduramžiais

Buda (veng. Buda, vok. Ofen, serb-kroat. Budim/Будим, ček. ir svk. Budín, turk. Budin) – istorinė Vengrijos karalystės sostinė, o nuo 1873 m. – vakarinė Vengrijos sostinės Budapešto dalis, esanti vakariniame Dunojaus krante. Buda sudaro trečdalį visos Budapešto teritorijos ir yra daugiausia apaugusi mišku. Teritorijos įžymybės – Budos pilis, Citadelė ir Vengrijos prezidento rezidencija – Šandoro rūmai.

Etimologija

Pagal viduramžių kronikose užfiksuotą legendą, Budos pavadinimas kilo nuo Bledos (veng. Buda), hunų valdovo Atilos brolio, vardo.

XIV a. vengrų kanauninkas Markas Kaltietis Iliustruotoje kronikoje rašė:^[1]

Atila nuvyko į Panonijoje esantį Sikambrijos miestą, kur nužudė savo brolį Budą, o jo lavoną įmetė į Dunojų. Mat kol Atila buvo vakaruose, jo brolis peržengė savo valdų ribas, nes Sikambriją jis pavadino Budos pilies vardu. Ir nors karalius Atila uždraudė hunams ir kitoms tautoms tą miestą vadinti Budos pilimi, o pats jį pavadino Atilos sostine, tačiau draudimo išgąsdinti vokiečiai miestą pavadino Eccylburg, kas reiškia Atilos pilį, bet vengrai nesirūpino draudimu ir vadino jį Óbuda [Senąja Buda] bei taip vadina iki šiol.

Nežinomas Vengrijos karaliaus notaras ir kronikininkas XIII a. pradžios kronikoje Gesta Hungarorum rašė:^[2]

Skitai, be abejo, yra sena tauta, o Skitijos stiprybė yra rytuose, kaip jau minėjome. Pirmasis Skitijos karalius buvo Magogas, Jafeto sūnus, o jo tauta buvo vadinama magyrais [vengrais] pagal jų karaliaus Magogo vardą, iš kurio karališkosios giminės kilęs garsiausias ir galingiausias karalius Atila, kuris 451-aisiais mūsų Viešpaties gimimo metais, atvykęs iš Skitijos, su galinga kariuomene įžengė į Panoniją ir, privertęs romėnus bėgti, užėmė karalystę ir pasistatė sau karališkąją rezidenciją prie Dunojaus, virš karštųjų šaltinių, ir įsakė atstatyti visus ten rastus senus pastatus, juos apjuosė apskrita ir labai tvirta siena, kuri dabar vengrų kalba vadinama Budavár [Budos pilis], o vokiečių – Etzelburg [Atilos pilis].

Demografija

Budos vėliava iki 1873 m.^[3]

Istorinis Budos herbas, naudotas 1703–1873 m.^[3]

Budos tvirtovę ir rūmus 1247 m. pastatė Vengrijos karalius Bela IV, ir tai buvo branduolys, aplink kurį iškilo Budos miestas, netrukus įgijęs didelę reikšmę, o 1361 m. tapęs Vengrijos sostine.^[4]

XV a. Pešto gyventojų daugumą sudarė vengrai, o Budos – germanai.^[5] Tačiau Vengrijos karališkojo iždo duomenimis, 1495 m. Budos gyventojų daugumą sudarė vengrai.^[6] 1541–1686 m. Buda buvo Osmanų imperijos valdomos centrinės Vengrijos dalis. Osmanų imperijos laikais ji buvo Budos ejaleto sostinė. Iki XVII a. vidurio Budos gyventojų daugumą sudarė musulmonai, daugiausia dėl Balkanų musulmonų antplūdžio.^[7]

1686 m., praėjus dvejiems metams po nesėkmingos Budos apgulties, buvo pradėta nauja Europos kampanija užimti Budą, buvusią viduramžių Vengrijos sostinę. Šį kartą Šventosios lygos kariuomenė buvo dvigubai didesnė – joje buvo daugiau kaip 74 000 vyrų, įskaitant vokiečių, olandų, vengrų, anglų, ispanų, čekų, prancūzų, kroatų, burgundų, danų ir švedų karius, taip pat kitus europiečius savanorius, artileristus ir karininkus. Šios krikščionių pajėgos iš naujo užėmė Budą.

Atgavus Budą, į beveik apleistą miestą atsikraustė buržuazija iš įvairių pietų Vokietijos dalių. Vokiečiai, kurie taip pat laikėsi savo kalbos, iš dalies išstūmė, iš dalies asimiliavo čia gyvenusius vengrus ir serbus.^[5] Kaimo gyventojams persikėlus į Budą, XIX a. vengrai čia pamažu tapo dauguma.

Žymūs gyventojai

Vengrijos karaliaus Liudviko II portretas apie 1526 m.

• Andrius III, (apie 1265–1301 m.), Vengrijos ir Kroatijos karalius, valdęs 1290–1301 m., palaidotas pranciškonų bažnyčioje Budoje.
• Jadvyga, (apie 1373–1399 m.), pirmoji Lenkijos karalystės monarchė moteris, gimė Budoje.
• Jonas Korvinas (1473–1504 m.), Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino ir jo meilužės Barbaros Edelpok nesantuokinis sūnus.^[8]
• Liudvikas II (1506–1526 m.), 1516–1526 m. Vengrijos, Kroatijos ir Bohemijos karalius.^[9]
• Aronas ben Jozefas Budietis (apie 1686 m.), poetas.
• Michailas Bojagis, (1780 – apie 1842 m.), arumunas gramatikas ir profesorius.
• Laslo Salajus (1813–1864 m.), vengrų valstybės veikėjas ir istorikas.^[10]
• Jožefas Etviošas (1813–1871 m.), vengrų rašytojas ir valstybės veikėjas.^[11]
• Ignacas Filipas Semelveisas (1818–1865 m.), vengrų gydytojas ir mokslininkas. Jis buvo ankstyvasis antiseptinių procedūrų pradininkas, pasiūlęs gydytojams pradėti plauti rankas.^[12]
• Kornelijus Stankovičius, (1831–1865 m.), žymus serbų kompozitorius, gimęs ir miręs Budoje.
• Edmundas Hauleris (1859–1941 m.), klasikas ir filologas.

Miestas partneris

• Kapestranas, Italija

Galerija

• 
  Marijos Magdalietės bažnyčia
• 
  Országház utca (liet. Parlamento gatvė)
• 
  Užeiga „Old Parliament“
• 
  Pagrindinė Budos aikštė
• 
  Užeiga „Arany Hordó“
• 
  Tárnok utca (liet. Iždo gatvė)

Taip pat skaitykite

• Budos pilis

Šaltiniai

1. „Képes Krónika“. mek.oszk.hu/.
2. „The Gesta Hungarorum of Anonymus, the Anonymous Notary of King Béla“ (PDF). UCL Discovery.
3. Nyerges, András, red. (1998). Pest-Buda, Budapest szimbólumai [Budapešto herbai ir spalvos: per amžius]. Budapest: Budapest Főváros Levéltára. p. 2.
4. Briliant, Oscar (1911). „Budapest“. In Chisholm, Hugh (red.). Encyclopædia Britannica (anglų). 04 (11th leid.). Cambridge University Press. p. 734–737. Nuoroda tikrinta 2023-03-26. „This fortress and palace were built by King Bela IV. in 1247, and were the nucleus round which the town of Buda was built, which soon gained great importance, and became in 1361 the capital of Hungary.“
5. „Budapest“. A Pallas Nagy Lexikona (vengrų). Nuoroda tikrinta 2023-03-26.
6. Kocsis, Károly; Bottlik, Zsolt; Tátrai, Patrik (2006). Etnikai térfolyamatok a Kárpát-medence határon túli régióiban (vengrų). Budapest: Magyar Tudományos Akadémia – Földrajtudományi Kutatóintézet. ISBN 963-9545-10-4.
7. Faroqhi, Suraiya (1994). „Crisis and Change, 1590-1699“. In İnalcık, Halil; Donald Quataert (eds.). An Economic and Social History of the Ottoman Empire, 1300-1914. 2. Cambridge University Press. p. 440. ISBN 0-521-57456-0.
8. Bain, Robert Nisbet (1911). „Corvinus, János“. Encyclopædia Britannica (anglų). 7 (11th leid.). p. 210. Nuoroda tikrinta 2023-03-25.
9. Bain, Robert Nisbet (1911). „Louis II. of Hungary“. Encyclopædia Britannica (anglų). 17 (11th leid.). p. 49–50. Nuoroda tikrinta 2023-03-25.
10. „Szalay, Ladislas“. Encyclopædia Britannica (anglų). 26 (11th leid.). 1911. p. 318. Nuoroda tikrinta 2023-03-25.
11. Bain, Robert Nisbet (1911). „Eötvös, József, Baron“. Encyclopædia Britannica (anglų). 9 (11th leid.). p. 665. Nuoroda tikrinta 2023-03-26.
12. Allbutt, Thomas Clifford (1911). „Semmelweiss, Ignatz Philipp“. Encyclopædia Britannica (anglų). 24 (11th leid.). p. 631. Nuoroda tikrinta 2023-03-26.

47°28′ š. pl. 19°03′ r. ilg.