Bernardinų gatvė

Bernardinų gatvė
Bernardinų gatvė
Gyvenvietė	Vilnius
Ilgis	0,24 km
Pradžia	Senamiestis
Pabaiga	Senamiestis
Miesto dalys	Vilniaus senamiestis

Bernardinų gatvė – nuo 1593 m. žinoma Vilniaus senamiesčio gatvė, jungianti šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias su Pilies gatve.

Sovietmečiu ši gatvė buvo vadinama Pilies skersgatviu.^[1] gatvė pradėjo formuotis gotikos laikotarpiu, XVI a. Kito jos namai, grindinys, kuris iš pradžių buvo metru žemesnis ir sudarytas iš žvyro bei smėlio, XIX a. grįstas lauko rieduliais, prieš II pasaulinį karą trinkelėmis. XVI-XVIII a. tai buvo šalutinė gatvelė greta senojo kelio, jungusio pilies kompleksą su Polocko keliu, kuris ėjo pro Bernardinų bažnyčią pro miesto gynybinės sienos Bernardinų vartus.^[2]

Istorija

Bernardinų gatvė XX a. pradžioje. (Ferdinando Ruščiso piešinys, spausdintas leidinyje „Žycie iliustrowanie" 1909 m., Nr. 12.)

Namai gatvės pradžioje nuo Pilies gatvės pusės nuo seno priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Nemaža dalis namų išsaugojo charakteringus XVII ir XVIII a. kiemus. Toje vietoje, kur gatvė daro lankstą, senovėje galėjo stovėti vartai.^[3][4][5]

Pirmuosius Bernardinų gatvės namus nuo Pilies gatvės pusės jungia olandiškų čerpių arka. Bernardinų g. 1 kampinis namas pradžioje buvo medinis, vėliau sumūrytas triaukštis. Remontuotas XIX a., kairėje įvažiavimo pusėje įrengta užeiga. Kieme buvo iškasti du šuliniai. XIX a. name buvo įsikūrusi vyskupijos kanceliarija, archyvas. patalpas nuomojo spaustuvininkas Juozapas Zavadskis, kuris čia buvo įrengęs knygyną.^[2][4]

Bernardinų g. 2 kampinis namas, sudarytas iš kelių korpusų, kurie supa kiemą. Korpusai šiek tiek išlenkti, Bernardinų gatvėje sienos aklinos. Namas triaukštis, pastogėje išlikęs renesanso karnizo fragmentas.^[2] Iš šiaurinės pusės toliau ėjo siaura mūro tvora, už jos stovėjo dviejų aukštų namas. Bernardinų g. 6 namas pastatytas su barokinio stiliaus vartais.^[2][3][4]

Bernardinų g. 3 namą XVII a. pasistatė kanaunininkas S.Voitovičius, kuris jį testamentu paliko katedros kapitulai. pastatas buvo dviaukštis, baroko formų. 1748 m. nukentėjo gaisro metu, vėliau atstatytas.^[2]

Bernardinų g. 4 namas sudarytas iš trijų korpusų, statytų XVIII a. 1820 m. namas priklausė Dluskiui, kuris jį remontavo, perstatė korpusus, įrengė vartus. Namas dviaukštis, turi vėlyvojo baroko bruožų.^[2]

Bernardinų g. 5 XVII – XIX a. statytas namas vadintas Prezidento Romanovičiaus rūmais. Jame gyveno Vilniaus miesto teismo teisėjas Romanovičius. Namo fasade yra anga arba įvažiavimas į kiemą. Statytas baroko epochoje, dviaukštis su mažais laiptinių priestatėliais, turi barokinius rūsius.^[6]

Kampinis Bernardinų/Šiltadaržio g. 6 namas supa pailgą, uždarą kiemą. Seniausioji namo dalis statyta XVI a. Pastatas dviaukštis, frontonas gotikinis. Namas, kaip ir visi kiti šios gatvės namai, priklausė katedros kapitulai. 1819 m. namą įsigijo vyskupas Dederka.^[2]

Bernardinų g. 7 namas turi bendrą fasadą su Bernardinų g. 9 namu. Antro aukšto langai su juostiniais sandrikais. Bernardinų g. 9 namas iš trijų pusių korpusais supa uždarą kiemą. Šiaurinis korpusas barokinis, pietinis statytas klasicizmo epochoje.^[2]

Bernardinų g. 8 XVII a. antroje pusėje statytas vėlyvojo baroko stiliaus namas arba kompleksas vadinamas Lopacinskių rūmais dėl to, jog jį buvo įsigiję Lopacinskiai. Kompleksą sudaro rūmai, oficina, ūkinis pastatas ir tvoros su vartais. Apie 1750 m. architektas Jonas Kristupas Glaubicas šį namą rekonstravo į puošnius rūmus, kurio trapecinės formos kieme augo sodas. Vėliau šiame pastate apsigyveno Jonas Nepomukas Kosakovskis, kuris čia buvo įkūręs koplyčią, dar vėliau namas atiteko Olizarams, po jų Juozapui Zavadskiui ir jo spaustuvei, kuri čia veikė iki 1940 m. Rūmai dviaukščiai, darnios baroko ir klasicizmo kompozicijos, fasadai papuošti baltai tinkuotų elementų dariniais, vieni langai su apvadais, kiti - be. Oficina jungiasi su rūmais. Ūkinis pastatas buvo pastatytas sklypo gilumoje.^{[2][3][4][5][7]} 1975–1985 m. pastate veikė „Vakarinių naujienų“ redakcija.^[8]

Bernardinų g. 10 namas buvo architekto d’Abry nuosavybė. Už šio namo ėjo ilga ir aukšta tvora iki pat Vilnios tilto. 1939-1960 m. šiame name gyveno dailininkas Justinas Vienožinskis.^[4]

Bernardinų g. 11 dviejų aukštų name 1822 m. vasarą pas matematikos profesorių Tomą Žičkį gyveno Adomas Mickevičius. Būtent šiame name jis redagavo savo poemą „Gražina”. Apie tai liudija namo kambaryje įmūryta paminklinė lentelė su užrašu „Čia Adomas Mickevičius perrašinėjo Gražiną” (lenk). Gyvenamieji šio namo korpusai sudarė U raidės formą, namo viduje buvo kiemas, ūkiniai pastatai.^[3][4][5]

Dabartis

Bernardinų gatvėje stovi 11 namų. Gatvės grindinys išklotas trinkelėmis. Į gatvę, maždaug ties jos viduriu įsilieja Šiltadaržio gatvė. Gatvė pabaigoje išsišakoja į šv. Mykolo ir Maironio gatves.

Bernardinų gatvė tebeturi mūro sieną. Gatvė siaura, nuo vidurio turi posūkį. Ties gatvės viduriu namų sienose beveik nėra langų arba langeliai maži. Beveik visi šios gatvės namai turi vartus arba arkas į kiemus.

Virš Bernardinų g.6 namo vartų yra herbinis kartušas su dvigubu kryžiumi. Virš Bernardinų g. 10 namo kabo memorialinė lenta dailininkui Justinui Vienožinskiui. Bernardinų gatvėje stovinčiuose Lopacinskių rūmuose šiuo metu veikia viešbutis „Šekspyras“.

Bernardinų g. 11 komplekse įsikūręs Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus. Muziejus disponuoja Adomo Mickevičiaus krėslu, ant kurio poetas sėdėjo, kai rašė „Poną Tadą“, taip pat Cypriano Godebskio skulptūros pirmąja išlieja, kitais eksponatais. Muziejuje pateikiama daugiau kaip 200 eksponatų, jis turi nedidelę bibliotekėlę.^{[9] [10]}

Bernardinų gatvėje vyksta tiriamieji pastatų ir sienų architektūrinio sluoksnio darbai.

Galerija

• 
  Bernardinų gatvė, 2015 m.
• 
  Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus Bernardinų gatvėje
• 
  Atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Adomas Mickevičius
• 
  Atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Justinas Vienožinskis
• 
  Lopacinskių rūmų pastatas Bernardinų gatvėje

Nuorodos

Vikiteka: Bernardinų gatvė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Bernardinų gatvė Vilniaus kataloge. [1]
2. Vytautas Levandauskas. Vilniaus pilies skersgatvis. Vilnius: Mintis, 1980.
3. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
4. Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
5. A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
6. Bernardinų gatvė Vilniaus kataloge. [2]
7. Jorė Janavičiūtė. Sodai po asfaltu. Bernardinų ir Maironio gatvių istorija. Skelbta Universiteto žurnalistas.lt, 2011. [3]
8. Svetainėje gidas.mb.vu.lt. skelbta informacija. [4] Archyvuota kopija 2019-07-11 iš Wayback Machine projekto.
9. Vaiva Lanskoronskytė. Rimantas Šalna: „Įdomiausia atkurti psichologinį A. Mickevičiaus portretą“. Skelbta Bernardinai.lt, 2015. [5]
10. Vilniaus universiteto bibliotekos informacija apie Adomo Mickevičiaus muziejų. [6] Archyvuota kopija 2020-02-17 iš Wayback Machine projekto.