Baltarusijos kultūra formavosi daugelį tūkstantmečių, dėl daugybės įvairių aplinkybių, tokių kaip fizinė aplinka, etnografinė kilmė, pagonybė, atkeliavusi stačiatikybė ir religijų įvairovė (krikščionybė, judaizmas ir islamas).
Vakarų įtaką Baltarusijos kultūrai šalis pajuto kartu su Magdeburgo teise – teise, leidžiančią miestams turėti savivaldą. Ši teisė galiojo keturioliktame ir penkioliktame amžiuje, daugumoje miestų, įskaitant Brestą, Gardiną, Slucką ir Minską. Savivalda ne tik palengvino kelią užmegzti ryšius su vakarų Europa, bet ir išaugino pasitikėjimą savimi, verslo ryšius ir civilinės atsakomybės pojūtį.
1517- 1519 m. Pranciškus Skorina išvertė Bibliją į senąją bažnytinę slavų kalbą. Dėl komunistinio režimo, Skorinos darbas nebuvo pakankamai įvertintas, bet nepriklausomoje Baltarusijoje, dėl jo humanistinių idėjų, tapo įkvėpėju tiek kylančiai tautinei sąmonei, tiek baltarusių kalbos propagavimui.
Nuo keturiolikto iki septyniolikto amžiaus, kai vakarų Europoje vyravo humanizmas, Renesansas ir Reformacija, vakarų idėjos buvo jaučiamos ir Baltarusijoje, tiek dėl prekybinių ryšių, tiek dėl didikų ir miestiečių sūnų mokymosi vakarų universitetuose. O Reformacija ir Kontrreformacija prisidėjo prie spaustuvių bei mokyklų kūrimo.
Baltarusijos literatūros ir valstybingumo idėjų plėtojimas buvo sutraukti į Jankos Kupalos ir Jakubo Kolaso literatūrinius darbus. Šių poetų darbai, kartu su kitų žymių rašytojų darbais, tapo moderniosios Baltarusijos literatūros klasika, dėl plačiai aptarinėjamų ūkinių temų (mat tais laikais kaimas buvo bene vienintelė vieta, kur buvo galima išgirsti baltarusių kalbą) ir dėl modernios baltarusių literatūrinės kalbos. Po nepriklausomybės, 1990 m., dauguma autorių ir toliau rašė apie kaimo žmonių gyvenimą.
Kitaip nei literatūra, susifokusavusi į kaimo gyvenimą, kitos kultūros sritys – tapyba, skulptūra, muzika, kinas ir teatras – centralizavosi į miesto kasdienybę.
Muzika
Pirmasis dabartinės Baltarusijos teritorijoje sukurtas didesnės apimties pasaulietinės muzikos kūrinys buvo Antano Radvilos opera Faustas. Septynioliktame amžiuje lenkų kompozitorius Stanislovas Moniuška gyvendamas Minske sukūrė daugybę operų ir kamerinių koncertų. Taip pat jis dirbo su baltarusių poetu Vincentu Marcinkevičiumi ir sukūrė operą Sialianka (Valstietė). Devyniolikto amžiaus pabaigoje pagrindiniai Baltarusijos miestai turėjo savo operos ir baleto draugijas. Po Antrojo pasaulinio karo Nacionalinis Baleto teatras Minske buvo pripažintas vienas geriausių baleto teatrų pasaulyje. Sovietų eros laikais baletai taip pat buvo kuriami, vienas iš jų Mikailo Krošnerio baletas Lakštingala.
Pokario metais baltarusių muzika susifokusavo ties Baltarusijos žmonių negandomis arba ties žmonėmis, paimtais į armiją.
Populiariausia sovietinė baltarusiška muzika buvo kuriama kelių žinomų grupių, dauguma jų atlikdavo baltarusišką liaudies muziką. Grupė Pesniary, įkurta 1969 m. gitaristo Vladimiro Muliavino, tapo populiariausia folkloro grupe Sovietų Sąjungoje, o jų koncertiniai turai dažnai vykdavo visoje Europoje. Ši grupė įkvėpė ir kitas žinomas baltarusiškas grupes sekti jų pavyzdžiu.
Roko muzika Baltarusijoje iškilo Perestroikos laikais. Grupės, tokios kaip Bi-2 ir kitos, susikūrė devintajame-dešimtajame dešimtmetyje. Bet Baltarusijos vyriausybė nuslopino populiariosios muzikos plėtojimąsi, dėl to daugybė Baltarusijos grupių mieliau pasirašydavo kontraktą su Rusija ir koncertuodavo Rusijoje bei Ukrainoje.
Nuo 2004 m. Baltarusija pradėjo siųsti dainininkus į Euroviziją.
Apranga
Tradicinis dviejų dalių Baltarusijos apdaras atsirado Kijevo Rusios laikais ir kartais, tam tikromis progomis, dėvimas ir dabar. Dėl vėsoko klimato, apranga išsiskyrė šiltumu. Baltarusijos bajorai dažnai importuodavo medžiagas ir pasirinkdavo raudonos, mėlynos arba žalios spalvų drabužius. Vyrai vilkėdavo marškinius ir kelnes, papuoštas diržu, o moterys – ilgą sijoną, susiaučiamą chalatą, vadinamą paniova, ir skarelę. Stilius taip pat buvo įtakotas lenkų, lietuvių, latvių ir kitų Europos tautų bei keitėsi daugybę kartų dėl technikos pagerėjimo.
Pasaulio paveldo sąrašo objektai
Baltarusijoje yra keturi Pasaulio paveldo sąrašo objektai, iš kurių du dalinasi su kaimyninėmis šalimis. Tai yra Myriaus pilis, Nesvyžiaus pilis, Belovežo giria (dalinasi su Lenkija) ir Struvės geodezinis lankas (dalinasi su Estija, Suomija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Moldova, Rusija, Švedija ir Ukraina).
Literatūra
XVI a. pirmajame ketvirtyje Polocko gyventojas Pranciškus Skorina išvertė Bibliją (Senojo Testamento 22 knygas) į senąją bažnytinę slavų kalbą ir 1517-1518 m. išspausdino Prahoje, tai buvo pirmoji baltarusio paruošta ir išspausdinta knyga. Moderniosios Baltarusijos literatūros periodas prasidėjo XIX a. pabaigoje. Svarbiausias to laikmečio rašytojas buvo Janka Kupala. Daugybė to laiko rašytojų, tokių kaip Uladzimiras Žylka, Kazimieras Svajakas, Jakubas Kolasas, Zmitrokas Biadula ir Maksimas Haretskis, rašė baltarusiškame laikraštyje Naša Niva, kuris buvo leidžiamas Vilniuje. Po (rytų) Baltarusijos įtraukimo į Sovietų Sąjungą, vyriausybė pradėjo kontroliuoti Baltarusijos kultūrą ir iki 1939 m. laisvas literatūros plėtojimasis buvo tik teritorijose, kurios priklausė Lenkijai (Vakarų Baltarusija). Keli rašytojai buvo ištremti po to, kai Naciai okupavo Baltarusiją, ir negrįžo iki 1960-ųjų metų. Pokarinėje literatūroje pagrindinė tema buvo Antrasis pasaulinis karas, kuris paliko labai gilias žaizdas baltarusiams. Pagrindinis Baltarusijos literatūros atgimimas įvyko septintajame dešimtmetyje su Vasilio Bykavo ir Uladzimiro Karatkevičiaus romanais.
Teatras
Baltarusijos teatras populiarumą įgijo XIX a. pradžioje. Viena populiariausių baltarusiškų pjesių Paulinka (parašyta Jankos Kupalos), buvo atlikta Sibire, ten gyvenantiems baltarusiams. 2005 m. dramaturgai Nikolajus Kalezinas ir Natalija Kolijada įkūrė Baltarusijos laisvąjį teatrą – pogrindinį teatrinį projektą, skirtą pasipriešinti Baltarusijos valdžios priespaudai ir cenzūrai. Grupė pasirodydavo privačiuose butuose ir mažiausiai vienas jų pasirodymas buvo sužlugdytas įsiveržus specialiesiems Baltarusijos policijos būrio nariams. Baltarusijos laisvasis teatras pritraukė žinomų vakarų rašytojų, tokių kaip Tomas Stopardas, Edvardas Bondas, Vaclavas Havelas, Arturas Kopitas ir Haroldas Pinteris, susidomėjimą.
Festivaliai
Baltarusijos vyriausybė remia daugybę kasmetinių kultūrinių festivalių: Slavianski Bazaar Vitebske, „Minsko pavasarį“, Tarptautinį džiazo festivalį, Nacionalinį derliaus nuėmimo festivalį, festivalius „Menai vaikams ir jaunimui“, „Nesvyžiaus mūzos“, „Myriaus pilis“ bei nacionalinį Baltarusijos dainų ir poezijos festivalį, kurie dažniausiai vyksta Minske ir Vitebske. Šiuose renginiuose pasirodo Baltarusijos atlikėjai, turintys talentą įvairiose kultūrinėse srityse: muzikoje, mene, poezijoje, šokyje arba teatre.
Kelių valstybinių švenčių, tokių kaip Nepriklausomybės arba Pergalės diena, minėjimai sutraukia daug žmonių. Minėjimuose vyksta kariuomenės paradai arba fejerverkų šou.
Sportas
Nuo 1952 m. vasaros olimpinių žaidynių Helsinkyje iki Sovietų eros pabaigos, Baltarusija olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip Tarybų Sąjungos dalis. Baltarusijos sportininkai kaip gimtosios šalies atstovai pirmą kartą dalyvavo 1994 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Lilehameryje. Iš viso Baltarusija laimėjo 52 Olimpinius medalius: 6 aukso, 17 sidabro ir 29 bronzos. Baltarusijos Nacionalinio olimpinio komiteto vadovas nuo 1997 m. yra prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris yra vienintelis pasaulyje valstybės ir šio komiteto vadovas.
Ledo ritulys yra populiariausia sporto šaka šioje šalyje. Baltarusijos komanda 2002 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Solt Leik Sityje laimėjo ketvirtą vietą.
2012 m. sausį Viktorija Azarenka iš Baltarusijos Australijos teniso čempionate laimėjo prieš Mariją Šarapovą ir tapo viena geriausių žaidėjų pasaulyje.
Tais pačiais metais Darija Domračeva tapo viena geriausių žaidėjų moterų biatlone. Ji laimėjo bronzos medalį individualiose varžybose 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Vankuveryje ir vėliau laimėjo du pasaulio čempionato aukso medalius 2012 ir 2013 m.
