Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas – Lietuvos RespublikosSeimas, vykdęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir kitas aukščiausios valdžios funkcijas. Išrinktas 1990 m. vasario 24 d. (pakartotinis balsavimas – kovo 4, kovo 7, kovo 8, kovo 10 ir balandžio 7 d.). Pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d., paskutinis – 1992 m. lapkričio 11 d.[1]
1990 m. vasarį (ir papildomais balsavimais kovą bei balandį) vykusiuose visuotiniuose, lygiuose ir tiesioginiuose Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose konkuravo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir savarankiškoji Lietuvos komunistų partija. Sąjūdžio pagrindinis tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas, Lietuvos komunistų partija deklaravo Lietuvos suverenitetą TSRS atžvilgiu. Iki pirmosios Aukščiausiosios Tarybos sesijos buvo išrinkti 133 deputatai, iš jų 96 remiami Sąjūdžio. Sesija prasidėjo 1990 m. kovo 10 d., rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms iš anksto susitarus dėl svarbiausių siekių Aukščiausiojoje Taryboje.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, kuria nuo tos pat dienos 17:15 pakeitė savo pavadinimą į „Lietuvos Aukščiausioji Taryba“ (iki tol vadinosi „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“) ir konstatavo, kad jos deputatams suteikta teisė atkurti Lietuvos valstybingumą. Po to (per tą patį posėdį) buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, kuriuo (be visa ko) Lietuvos Aukščiausioji Taryba vėl pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Galiausiai 1996 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, kuria pakeitė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą į „Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas“.
Vadovybė
Aukščiausiosios Tarybos pirmininku per visą jos darbo laiką buvo 1990 m. kovo 11 d. išrinktas Vytautas Landsbergis, rinkimuose nugalėjęs Algirdą Mykolą Brazauską (balsavimo rezultatai – Algirdas Brazauskas – už 38, prieš – 95, Vytautas Landsbergis – už 91, prieš – 42). Pirmininko pavaduotojais per visą Aukščiausiosios Tarybos darbo laiką išbuvo tuoj po pirmininko rinkimų išrinkti Bronius Kuzmickas, Kazimieras Motieka ir Česlovas Vytautas Stankevičius. Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi per visą jos darbo laiką išbuvo tuoj po jų išrinktas Liudvikas Sabutis.
Į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą pagal pareigas įėjo pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius. Be to, 1990 m. kovo 29 d. buvo išrinkti papildomi nariai:
Sąjūdžio centro frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1285.[2]
Jungtinė Sąjūdžio frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1286.[3]
Septintoji frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1287.[4] 1991 m. gruodžio 11 d. pakeitė pavadinimą ir tapo Nuosaikiųjų frakcija.
Tautininkų frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1288.[5]
Liberalų frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1289.[6]
Kairiųjų frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 8 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1290.[7] Nuo 1992 m. vasario 26 d. pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcija (tai įregistruojantis Prezidiumo nutarimas nr. I-2358 priimtas 1992 m. vasario 28 d.).
Lenkų frakcija, įregistruota 1991 m. gegužės 29 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-1376.
Reorganizuota tautininkų frakcija, įregistruota 1991 m. gruodžio 11 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-2103.[8] 1992 m. balandžio 29 d. pakeitė pavadinimą ir tapo Tautininkų frakcija.
Tautos pažangos frakcija, įregistruota 1992 m. sausio 22 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-2230.[9]
Sąjūdžio deputatų santaros frakcija, įregistruota 1992 m. vasario 6 d. Prezidiumo nutarimu nr. I-2284.[10]
Tik pradėjusi darbą Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d., priėmė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą ir įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo.[11]Kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“.[12] Taip pat buvo nacionalizuotas visas TSRS turtas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, priimti kiti įstatymai, sudarę teisines sąlygas realizuoti Lietuvos valstybės suverenitetą. Tačiau šiems veiksmams ėmė priešintis TSRS, kai kovo 15 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kuria Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas paskelbtas neteisėtu ir negaliojančiu. Už šią rezoliuciją balsavo 1463 deputatai, prieš – 98, susilaikė – 128.
1990 m. balandį TSRS pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą, kuri pristabdė Lietuvos ekonominę plėtrą, o užsienio valstybės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pripažinti delsė. Formalia priežastimi buvo deklaruojama, kad Lietuva nepriklausomybės atkūrimą skelbė okupacijos sąlygomis ir pagal okupacijos metu galiojusius įstatymus buvo išrinktas parlamentas.
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
