Arijai arba indoarijai (skr. आर्य = IAST: ārya – 'kilnus') – indoiranėnų kalbomis kalbėjusios indoeuropiečių tautos, gyvenusios Vidurio ir Pietų Azijoje. Jų egzistavimo laikotarpis datuojamas XV–V a. pr. m. e.
Arijų protėvynės lokalizacija yra diskutuotina. Labiausiai paplitusi hipotezė, kad šios tautos gyveno Ponto stepėje (į šiaurę nuo Juodosios jūros). Anksčiau ar vėliau arijai apgyvendino pietų Sibirą, Vidurinę Aziją. Kontroversiškesni autoriai kelia hipotezes, kad arijai pradžioje gyvenę poliariniuose kraštuose. XV a. pr. m. e. arijų gentys pasiekė, kaip manoma, negyvenamą Irano plokščiakalnį, kita dalis genčių – dravidų, mundų ir kitų tautų („nearijų“) apgyvendintą Indo-Gangos lygumą.
Arijai savo naujai apgyvendintuose regionuose kūrė miestų kultūrą, vertėsi žemdirbyste (miežiai, kviečiai, ankštinės kultūros, ryžiai), gyvulininkyste. Gyveno nedidelėmis įtvirtintomis gyvenvietėmis mediniuose, plūktiniuose ar iš akmenų statytuose namuose. Arijai buvo išvystę geležies gamybą, inžineriją, manoma, kad pirmieji sukūrė ratą ir pradėjo naudoti arkliais kinkomus kovos vežimus. Arijų kultūroje buvo paplitusi socialinė nelygybė, vergovė, vėliau iš jos išsivystė kastų sistema[1].
Arijai sukūrė itin gausius ir vertingus žodinės literatūros rinkinius – Vedas ir Avestą (jų perdavai naudojo sanskrito ir avestos kalbas). Religijoje (vedizme, zoroastrizme) buvo itin svarbios ugnies apeigos, somos/chaomos gėrimo ritualai.
Vėliau palaipsniui arijų gentys daugiausia susimaišė su tiurkų, semitų, dravidų tautomis.
Dabar arijų terminas yra keliareikšmis. Juo įvardinamos ne tik senosios indoeuropiečių tautos, bet ir šiuolaikinės indoarijų ar bendrai indoeuropiečių kilmės tautos. Nacizme arijais vadinta išrinktoji rasė, su kuria tapatinosi germanai. Nuo arijų tautovardžio kilo Irano, Alanijos vietovardžiai.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
