Algirdas Mocius

Algirdas Mocius
Dievo tarnas
Gimė	1917 m. gegužės 20 d. Dapkūnai, Meškuičių vls.
Mirė	1999 m. gruodžio 24 d. (82 metai) Raseiniai
Palaidotas (-a)	Meškuičių šv. vysk. Stanislovo bažnyčios šventoriuje
Dievo tarnas
Veikla	kunigas, tikėjimo gynėjas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis
Alma mater	1942 m. Kauno kunigų seminarija
Žymūs apdovanojimai
1999 m. liepos 1 d. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Riterio kryžiumi

Algirdas Mocius (1917 m. gegužės 20 d. Dapkūnuose, Meškuičių vls., Šiaulių apskr. – 1999 m. gruodžio 24 d. Raseiniuose, palaidotas Meškuičiuose) – Lietuvos katalikų bažnyčios kunigas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, tikėjimo gynėjas,^[1] Dievo tarnas. Atminimo diena – gruodžio 24 d.

Biografija

Gimė Šiaulių rajone esančiame Dapkūnų kaime, šeimoje, besiverčiančioje žemės ūkiu. Tėvas Juozas buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, dirbo felčeriu, mama Ona buvo katalikiškos moterų organizacijos narė. Iš devynių Mocių šeimos vaikų užaugo šeši: Algirdas, jo broliai Vytautas, Stasys ir Juozas bei seserys Ona ir Augustina.^[2] Sesuo Ona Mociūtė-Radišauskienė besigelbėdama nuo bolševikinio teroro turėjo pasitraukti į Vakarus, prasidėjus ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui visi trys Algirdo broliai pasirinko laisvės kovotojų – partizanų – kelią, o sesuo Augustina kartu su mama 1948 m. buvo ištremtos į Buriatiją (Ona Mocienė tremtyje mirė 1955 m.).

Algirdas Mocius mokėsi Meškuičių pradžios mokykloje, 1938 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, tais pačiais metais pradėjo ir 1943 m. baigė studijas Kauno kunigų seminarijoje.

1942 m. per Kalėdas vyskupas Vincentas Brizgys įšventino Algirdą Mocių kunigu. 1943–1945 m. jis tarnavo Viduklės (Raseinių raj.) Šv. Kryžiaus parapijoje. Kunigas daug dėmesio skyrė jaunimui: dėstė tikybą mokykloje, aiškino tikėjimo tiesas moksleiviams, aktyviai kovojo su girtuokliavimu, tikinčiųjų pamaldumui skatinti jo iniciatyva parapijos kaimuose pradėjo veikti 110 Gyvojo Rožinio ratelių, į kuriuos įsitraukė 1500 narių. Viduklės parapijoje Algirdas Mocius garsėjo kaip itin populiarus pamokslininkas, jis taip pat iniciavo Viduklės kapinių tvarkymą, nutiesė takus, apsodino juos medžiais, paruošė laidojimo sistemą, kurios laikomasi iki šiol.^[3] Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu prisidėjo ir prie persekiojamų žydų gelbėjimo – 1942 m. Iš Trepėnų kaimo pargabeno ir tėvų namuose Dapkūnuose priglaudė žydaitę Rivą Hiršovičiūtę.

1944 m. Lietuvoje prasidėjus partizaninėms kovoms prieš Sovietų Sąjungos valdžią, kunigas palaikė ryšius su partizanais, lankydavo jų būrius Paupio, Blinstrubiškių ir kituose miškuose, ten užsiimdavo pastoracine veikla: aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikdavo Švč. Sakramentą, palaiminimą, aiškindavo kovos už laisvę ir tikėjimą prasmę. Algirdas Mocius taip pat rinko pinigus, rūbus ir maistą, kurį partizanams perduodavo pats, Viduklėje suorganizavo slaptą spaustuvėlę – joje platino pogrindinę spaudą, brolio Juozo ir ryšininkų dėka pasiekdavusią partizanų būrius.^[4]

Dėl aktyvaus dalyvavimo ir palankumo antisovietiniam judėjimui kunigas Algirdas Mocius buvo stebimas KGB, ne vieną kartą kviestas ir tardomas, galiausiai 1945 m. birželio pabaigoje areštuotas. Iš pradžių buvo išvežtas į Raseinius, iki rudens buvo laikomas Kauno kalėjime, o lapkričio mėnesį be teismo dešimčiai metų išvežtas į Pečioros lagerius (Komija), kur turėjo atlikti miško ruošos darbus. 1946 m. balandžio 30 d. karinio tribunolo buvo nuteistas 10 metų nelaisvės pagal Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį (už tėvynės išdavimą). 1954 m. vasarą Algirdas Mocius buvo paleistas, kelis mėnesius praleido Ukmergėje, o 1954–1957 m. tarnavo Milašaičių (Raseinių raj.) Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos administratoriumi – ten daug dėmesio skyrė jaunimo auklėjimui, įkūrė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies draugiją.

1957 m. vasario mėnesį dar kartą suimtas ir kalintas, gegužės 3 d. pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį nuteistas 10 metų lagerio.^[5] 1957–1967 m. kalėjo Dubravlage (Mordvija). Iš parapijiečių gautus siuntinius kunigas išdalindavo lagerio kaliniams, jis rėmė likimo draugus, palaikė jų dvasią, klausė išpažinčių, slaptai aukojo šv. Mišias, sąžiningai atliko visus paskirtus darbus. Algirdas Mocius paleistas 1967 m. vasario 6 d. Politinis kalinys buvo pavojingas sovietinei valdžiai, tad jos nuolat kilnotas iš parapijos į parapiją – grįžęs į Lietuvą iki 1971 m. tarnavo Lauksodžio Šv. Aloyzo Parapijoje, 1971–1977 m. buvo Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas, 1977–1982 m. perkeltas į Jurbarko Švč. Trejybės parapiją. Net ir atlikęs bausmes lageryje kunigas vis tiek nepaisė sovietinės valdžios draudimų, toliau platino ir daugino katalikišką savilaidą, pamoksluose kritikavo religijos laisvės ir pilietinių teisių suvaržymą, visose parapijose jis katekizavo vaikus, organizavo tikinčiųjų procesijas, dalyvavo Lietuvos tikinčiųjų religinio aktyvinimo – Permaldavimo kryžiaus nešimo į Kryžių kalną – akcijose. Pirmąjį kryžių iš Lauksodžio kunigas nešė apie 1970 m. Iš viso į Kryžių kalną Algirdas Mocius yra nunešęs penkis kryžius. Paskutinį pastatė 1979 m. liepos 22 d., kai dalyvavo Eucharistijos Bičiulių veiklos dešimtmečiui paminėti organizuotoje eisenoje iš Meškuičių į Kryžių kalną – ten pat kunigas aukojo ir šv. Mišias eisenos dalyviams.^[6]

Algirdas Mocius buvo vienas iš pasirašiusiųjų 1979 m. rugpjūčio 23 d. 45 pabaltijiečių memorandumą – Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą, kuriame buvo prašoma likviduoti karo ir okupacijos padarinius, išvesti svetimą kariuomenę iš Baltijos valstybių.^[3]

1982–1992 m. buvo Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas, rūpinosi bažnyčios atnaujinimu, taip pat dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1989 m. visiškai reabilituotas kaip neteisėtai kalintas politinis kalinys. 1999 m. liepos 1 d. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Riterio kryžiumi. Silpnėjant sveikatai Algirdas Mocius grįžo į Viduklę, kur užėmė altaristo pareigas. Mirė 1999 m. gruodžio 24 d. Raseinių ligoninėje, o buvo palaidotas Meškuičių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios šventoriuje.^[3] Laidotuvės surengtos kukliai, pagal visada asketiškumu pasižymėjusio Algirdo Mociaus dvasinį testamentą – jis pašarvotas nedažytame karste, ant grindų, be gėlių ir vainikų.

2011 m. kraštotyrininkas Antanas Algirdas Pocius parengė ir išleido biografinę knygą „Partizanų kapelionas kun. Algirdas Mocius“.^[7]

Beatifikacijos bylos procesas

2021 m. spalio 1 d. Meškuičių šv. vysk. Stanislovo bažnyčioje pradėta Dievo Tarno kunigo Algirdo Mociaus (1917–1999 m.) beatifikacijos byla.^[8] Postulatoriumi paskirtas kun. Vytautas Ripinskis.^[9]

Literatūra

• Mocius, J. (2008). Dievui ir Tėvynei: prisiminimai apie kunigą Algirdą Mocių. Kaunas: Naujasis lankas.
• Peleckis, L. (1994, lapkričio 17). Keturi broliai – keturi partizanai. Aušros alėja, 90 (185).
• Pocius, A. (2017). Kunigas Algirdas Mocius. Archyviniai dokumentai, pamokslai.
• Ripinskis, V. (2017). Meškuičių bažnyčiai 120 metų.
• Svarinskas, A. (2014). Nepataisomasis: Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. Vilnius: Versmė.

Nuorodos

• Lietuvos vaikų šventumo garsas (sventumogarsas.lt) Kun. Algirdas Mocius

Šaltiniai

1. Malinauskaitė, A., Tutlys S. (2019, gegužės 6). Algirdas Mocius. Visuotinė lietuvių enciklopedija. [žiūrėta 2020 12 05].
2. Mocius, J. KELIAS Į TĖVYNĘ. Partizanai. [žiūrėta 2020 12 05].
3. (2020). Algirdas Mocius. Pasaulio anykštėnų biografija. [žiūrėta 2020 12 05].
4. Grigas, R. (2006, sausio 6). Kunigas, patriotas, asketas. Prisiminimai apie kun. Algirdą Mocių.^{[neveikianti nuoroda]} XII amžius. [žiūrėta 2020 12 05].
5. Griškevičienė, R. (1990). Ukmergė: „Viltis – protingųjų motina…“. Archyvuota kopija 2020-08-12 iš Wayback Machine projekto. Graži tu mano. [žiūrėta 2020 12 05].
6. (1979, liepos 22). EUCHARISTIJOS BIČIULIAMS 10 METŲ. Archyvuota kopija 2020-10-27 iš Wayback Machine projekto. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (39). [žiūrėta 2020 12 05].
7. Berezauskienė, A., Janonis, O. (2016). ANYKŠČIŲ KRAŠTOTYRININKAI. Biobibliografinis žodynas. Anykščiai: Petro ofsetas.
8. Šventųjų bylų kongregacija Vatikane, kardinolas Angelus Becciu, Prot. N. 3512-1/19, Roma, 2020 m. kovo 20 d.
9. Katalikų žinynas 2023, išleido UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“. Vilnius, 2022. P. 285–287. ISSN 1822-6272