Laisvės kovų dalyvis, disidentas, politinis kalinys
1988 metų vasarą Petras Cidzikas (kairėje) ir Algimantas Andreika pradėjo bado akciją, reikalaudami paleisti politinius kalinius ir išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos.
Algimantas Andreika (1950 m. birželio 11 d. Klaipėdoje – 2000 m. gegužės 20 d. Vilniuje) – žinomas Lietuvos drastiškų pasipriešinimo akcijų sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, antisovietinės pogrindžio spaudos bendradarbis ir platintojas, antiokupacinių pareiškimų autorius ir platintojas, politinis kalinys ir disidentas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę.
Nuo 1973 m. po pažinties su kunigu kanauninku Petru Rauda, pradėjo platinti pogrindinę literatūrą, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, spausdinti ir platinti atsišaukimus prieš sovietinį okupacinį režimą. 1974 m. parašė eilėraštį Romui Kalantai, su bendraminčiais minėjo jo mirties metines, už tai nuteistas 10 parų arešto ir gavo KGB pirmąjį įspėjimą už antitarybinę veiklą. 1975 m. su kitais pasirašė „Kreipimąsi į estų, rusų ir lietuvių tautas“ (rusų kalba, 500 egz.). Vilniuje, Klaipėdoje platino ir kitus pogrindinius leidinius „Aušra“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, lietuvių emigracijos žurnalų ir laikraščių straipsnių kopijas. 1979 m. pasirašė ir platino kolektyvinį protestą Jungtinėms Tautoms dėl Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko suėmimo. 1980 m. atsisakė TSRS pilietybės. 1981 m. po kratos KGB suimtas, nuteistas už „antitarybinę agitaciją ir propagandą“, 1982–1985 m. gegužės mėn. kalintas Mordovijos lageryje, po to beveik pusę metų gabentas į tremtį Krasnojarsko krašte, kankintas. 1985–1987 m. praleido tremtyje Krasnojarsko krašte, Bogučanų rajone, Pinčūgos kaime. 1987 m. vasarą grįžęs įsijungė į Lietuvos Laisvės Lygos veiklą, rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvis. 1988 m. kartu su Petru Cidziku ir kitais bendraminčiais badavo dėl politinių kalinių grąžinimo į tėvynę, sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.[1] 1989 m. vasarą Vilniaus kalnų parke sudegino tarybinio kareivio uniformą kartu su raudonu audeklu, kuris traktuotas kaip TSRS vėliava bei organizavo nesankcionuotą mitingą ir eiseną prie KGB rūmų. Už šias prieš sovietinį okupacinį režimą nukreiptas akcijas LTSR prokuratūra iškėlė tris baudžiamąsias bylas, buvo tardomas ir mušamas.[2]1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narių padedamas dėl sužalotos sveikatos buvo priverstas išvykti ir gydytis Vokietijoje iki 1995 m. 1996 m. save išsikėlė kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimo narius.[3]1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.[4] Algimantas Andreika mirė 2000 m. gegužės 20 d. Vilniuje, mirties priežastis nenustatyta. 2014 m. gruodžio mėn. pripažintas Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).
Brolis Vidas Baužys (g. 1953), sesuo Laima Bereišienė (g. 1960) gyvena Klaipėdoje.
Apie Algimantą Andreiką sukurtas dokumentinis filmas „Praėjusių dienų aidas“ (Rež. D. Keturakytė, scenarijaus autorius V. Damaševičius, operatorius V. Grigonis).[5]
↑Teresė Birutė Barauskaitė. Algimantas Andreika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 494 psl.
