Akademinis fechtavimas

Akademinis fechtavimas Heidelberge (1900 m.)

Akademinis fechtavimas – tradicinė fechtavimo forma, praktikuota kai kuriose studentų korporacijose Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.

Technika

Vokietijos studentų dvikova kardais (~1900 m.) Georg Mühlberg (1863-1925) paveiksle. Parodyti du kardais besikaunantys studentai – dvikovos kardais visuomet buvo laikomos dvikovomis mirtinais ginklais ir griežtai draudžiamos.

Akademinis fechtavimas paprastai laikomas ne dvikovų rūšimi ar sportu, o tradiciniu būdu formuoti ir ugdyti charakterį ir asmenybę. Akademinio fechtavimo susirėmimuose nebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusių.

• Skirtingai nei sportiniame fechtavime, dvikovos dalyviai stovi tuo pačiu nuotoliu.
• Pradėjus formuotis akademinio fechtavimo tradicijai dvikovininkai vilkėdavo kasdieninius drabužius (kadangi dvikovos dažnai kildavo nelauktai) arba lengvus audeklinius žastų, liemens ir gerklės šarvus. Vėliau fechtuotojai dvikovose vilkėdavo grandinius palaidinę, pirštines, dešinę rankovę ir antgerklį bei plieninius akinius su antnosiu.

Stuentas dvikovininkas su Korbschläger špaga.

Fechtuodavosi stovėdami vienoje vietoje ir stengdavosi pataikyti priešininkui į neapsaugotas veido ar kitas galvos vietas. Krūpčioti ar išsisukinėti buvo draudžiama. Tikslas buvo ne tiek išvengti sužeidimų, kiek stoiškai juos iškęsti. Dvikovoje dalyvaudavo du gydytojai (po vieną kiekvienam dvikovininkui), kurie tvarkydavo žaizdas ir prireikus sustabdydavo dvikovą.

Akademinis fechtavimas Korbschläger špagomis (1831 m.). Kairysis studentas iš „Corps Franconia Tübingen“ korporacijos (samanų žalia ir rausva spalvos, samaninės kepurės), o dešinysis – iš „Corps Suevia Tübingen“ korporacijos (juoda, balta ir raudona spalvos, balta kepurė). Cilindrą dėvi dvikovos gydytojas.

Fechtavimo pamoka Altdorfo universitete 1725 m.

Dvikovininkai (Paukanten) kaudavosi specialiomis špagomis (vadintais Mensurschläger ar tiesiog Schläger), kurių buvo du tipai:

• Korbschläger – buvo labiau paplitusios. Jos turėjo pintinėlės pavidalo gardas.
• Glockenschläger – buvo naudojamas kai kuriuose Rytų Vokietijos universitetuose – Leipcigo, Berlyno, Drezdeno, Halės, Frankfurto prie Oderio, Freibergo. Jis turėjo varpo pavidalo gardą.

Jenos universitete naudojo tiek Korbschläger, tiek Glockenschläger špagas. Kai kurie vakarinės Vokietijos universitetai irgi naudoja Glockenschläger špagas, kadangi jų tradicijos kilo Rytų Vokietijoje, iš kur dalis universitetų po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Vakarų Vokietiją.

Randai, susidarę po akademinio fechtavimo žaizdų, vokiškai vadinami Schmiss. Jie buvo laikomi pasižymėjimo ženklu, ypač antrojoje XIX a. pusėje ir XX a. pradžioje.

Istorija

Duriamoji studentiška pariser špaga

Pasiruošimas susirėmimui Varšuvoje 2004 m.

XV a. pabaigoje Ispanijoje špagos tapo įprastine kilmingųjų aprangos dalimi, ir ta tradicija paplito visoje Europoje. Šventosios Romos imperijoje studentai irgi ėmė laikytis šios tradicijos. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais vokiškai kalbėjusiose šalyse peštynės ir muštynės tapo įprastiniu studentų užsiėmimu. Dvikovų reglamentacija atsirado ne tik kilmingųjų ir kariškių aplinkoje, bet ir studentijoje. Buvo manoma, kad būti studentu reiškia būti kitokiu negu eiliniai žmonės. Studentai vilkėdavo ypatingus drabužius, susigalvojo savas šventes, dainuodavo studentiškas dainas, kaudavosi dvikovose, kartais atsitiktinėse (pranc. rencontre 'susidūrimas; kova'), kartais pagal griežtas taisykles (pranc. comment 'kaip'). Ginklus jie naudodavo tokius pačius, kaip ir įprastinėse civilinėse dvikovose – pradžioje rapyras, vėliau rūmų špagas, kurios buvo aprangos dalis, todėl visada būdavo po ranka.

Tais laikais studentiškas gyvenimas buvo nesaugus, ypač XVI ir XVII a. Reformacijos karų ir Trisdešimtmečio karo (1618–1648 m.) metu, kai žuvo labai didelė gyventojų dalis. Gyvenimas buvo labai brutalus, ir tai, kad studentai žudo vienas kitą, neatrodė keista.

Pirmos žinios apie reglamentuotas studentiškas dvikovas pasirodė XVII a. Kautis nenutardavo išsyk, dvikovos vietą ir laiką paskirdavo, derybas vesdavo oficialūs asmenys. Dvikovas organizuodavo vadinamasis Kartellträger, o sekundantas atstovaudavo dvikovininką dvikovos metu ir galėdavo net fiziškai apginti nuo neteisėtų veiksmų. Dalyvaudavo ir savotiškas teisėjas, kuris priimdavo sprendimus. Galop atsirado taisyklė, kad dvikovoje dalyvauja gydytojas, kuris padėdavo sužeistiesiems.

XVIII a. pabaigoje (po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos) kasdieninis ginklų nešiojimas darėsi nebemadingas, jį imta drausta, studentams – taip pat. Dėl to atsitiktinių, spontaniškų dvikovų skaičius labai sumažėjo. Reglamentuotos dvikovos išliko, nors buvo draudžiamos.

Sportines rapyras (pranc. fleuret, angl. foil) sugalvojo XVIII a. viduryje kaip treniruočių ginklą, skirtą treniruoti fechtavimo stilių su greitais elegantiškais dūriais. Fechtuotojai rapyrų smaigalius atbukindavo apvyniodami jį folija (angl. foil 'folija') arba užmaudami bumbulą (pranc. fleuret 'žiedas'). Kai kurie fechtuotojai nuimdavo smaigalio apsaugą ir aštriagales rapyras naudojo dvikovose. Vokiečių studentai irgi ėmė naudoti tokias rapyras duriamajam fechtavimui, iš jų sukūrė Pariser ('paryžietė') duriamąją rapyrą. Uždraudus nešioti rūmų špagas pariseriai tapo vieninteliu akademinio fechtavimo ginklu Vokietijoje.

Duriamasis fechtavimas aštriomis duriamosiomis rapyromis buvo labai pavojingas, daug studentų mirdavo nuo perdurtų plaučių. Po 1760 m. Gėtingene prasidėjo priešingas judėjimas, buvo sukurtas Göttinger Hieber, šiuolaikinio Korbschläger, skirto kertamajam fechtavimui, pirmtakas. O vėliau Rytų Vokietijos universitetuose tokiam pačiam kertajama fechtavimui buvo sukurtas Glockenschläger.

XIX a. pirmuosius dešimtmečius Vokietijoje lygiagrečiai egzistavo duriamasis fechtavimas su Pariser ir kertamasis fechtavimas su Korbschläger ar Glockenschläger, vienur labiau buvo paplitęs vienas variantas, kitur – kitas. Duriamasis fechtavimas buvo itin populiarus Jenoje, Erlangene, Viurcburge ir Ingolštadte bei Landshute. Paskutinė duriamojo akademinio fechtavimo dvikova užfiksuota 1860 m. Viurcburge.

Iki XIX a. pirmos pusės visi akademinio fechtavimo susirėmimai iš esmės buvo dvikovos, kadangi fechtavimosi aštriais ginklais priežastis tada būdavo garbės klausimai. Nebuvus faktinio įžeidimo nebūdavo ir kovos su aštriais ginklais. Palyginus su dvikovomis pistoletais studentų dvikovos buvo visai nepavojingos, nes jos paprastai baigdavosi po pirmos žaizdos, kurios ilgis būdavo bent vienas colis ir iš kurios pasirodydavo bent lašas kraujo. Gana dažnai studentas mokymosi universitete metu turėdavo 10-30 tokių dvikovų. XIX a. čempionu gali būti laikomas studentas Fritz Bacmeister, kuris 1860–1866 m., besimokydamas Gėtingene, Jenoje ir Viurcburge, turėjo apie 100 studentiškų dvikovų: Gėtingene užfiksuota 51 Bacmeisterio dvikova. Jenoje ir Viurcburge 15 dvikovų būdavo vidurkis, o Bacmeisteris jų turėjo daugiau už vidurkį. Todėl manoma, kad jo dvikovų skaičius turėjo siekti 100.^[1]

Dvikovoms su nestudentais (pvz., su karininkais), buvo naudojami akademiniai kardai, kurie, manoma, kilo iš karinių kardų. Tai buvo sunkus kardas su lenkta geležte ir efesu, panašiu į Korbschläger.

XIX a. pirmoje pusėje studentai tikėjo, kad žmogaus charakterį lengvai gali suvokti stebėdamas kaip jis kaunasi aštriais ginklais pagal griežtas taisykles. Akademinis fechtavimas vis labiau darėsi kaip asmeninės saviugdos būdas ir būdas pamatyti žmogaus veido išraišką ir dorumą pavojingose situacijose. Studentų korporacijos reikalavo, kad jų nariai, besimokydami universitete, turėtų bent vieną dvikovą aštriais ginklais. Problema buvo tokia, kad dalis taikių studentų nesulaukdavo įžeidimų, į kuriuos galėtų atsakyti dvikovos reikalavimu. Buvo surastas sprendimas naudoti formalų įžeidimą, kuris iš tikrųjų nepažeidžia garbės, bet suvokiamas kaip iššūkis dvikovai. Formalaus įžeidimo žodžiai buvo vok. dummer Junge 'kvailas bernas'.

Šis sprendimas nebuvo labai tinkamas, tad apie 1850 m. buvo sukurtas ir visoje Vokietijoje išplatinta Bestimmungsmensur (vok. bestimmen 'užtikrinti, apibrėžti, nustatyti') tvarka. Pagal ją akademinio fechtavimo priešininką parinkdavo korporacijos fechtavimo įgaliotinis. Tokiais įgaliotiniais buvo korporacijų vicepirmininkai, atsakingi už susirėmimų organizavimą. Jų tikslas būdavo surasti tokio paties lygio priešininkus, kad abu dalyviai turėtų rimtą priešininką. Taip daroma ir dabar.

Vokietijoje Trečiojo Reicho laikais akademinis fechtavimas buvo uždraustas kartu su studentų korporacijomis (Studentenverbindungen). Šiuo metu Vokietijoje egzistuoja šimtai akademinį fechtavimą praktikuojančių studentų korporacijų.

Nuorodos

1. Frank Huss (2008) Fritz Bacmeister – Corpsstudent und Abenteurer. In: Einst und Jetzt. Jahrbuch 2008 des Vereins für corpsstudentische Geschichtsforschung. Volume 53, Neustadt an der Aisch 2008, pages 366f.