Po įvykusio perversmo valdžioje, buvo bandoma stabilizuoti padėtį. Reikėjo sukurti naują Konstituciją. Iš pradžių buvo galvota skelbti referendumą, bet nesant palaikymo iš kitų partijų, buvo padaryta viskas paprasčiau, Vyriausybė oficialiai paskelbė prezidento pasirašytą aktą ir pavadino Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Šioje Konstitucijoje buvo daug 1922 m. Konstitucijos normų, bet pagrindinis Konstitucijos bruožas buvo tas, kad buvo išplėstos Respublikos Prezidento galios, jam suteikiant kompetenciją leisti įstatymus. Buvo bandoma Prezidento instituciją išlaisvinti nuo Seimo valdžios (atsisakyta prezidento rinkimų Seime, prezidento kadencija buvo prailginta iki septynerių metų, prezidentą pavaduoti turėjo ne Seimo pirmininkas, o Ministras Pirmininkas, buvo atsisakyta galimybės nušalinti prezidentą prieš jo kadencijos pabaigą). Prezidentas taip pat turėjo teisę skirti ir atleisti ministrus, paleisti Ministrų Kabinetą. Visos šios praplėstos Prezidento teisės turėjo pagrindą šiai Konstitucijai iš demokratijos pasukti į autoritarizmą.
