Šis biologinio pavojaus ženklas nurodo gamtos jėgą arba natūralų reiškinį, kuris gali sukelti pavojų arba pridaryti žalos.Durų ženklas (iškaba) viešbutyje
Ženklas – suvokiamas kaip objektas, kuris nurodo atitinkamą jo reikšmei objektą arba reiškinį. Kaip teigia J. C. Alexander, ženklai yra matomi socialiniai faktai – veiksmai, kuriuos matome, įvykiai, kuriuos galime prisiminti bei informacija, kurią gebame rinkti. Natūralus ženklas turi priežastinį ryšį su savo objektu, pvz.: griaustinis yra laikomas audros ženklu, ar medicinos simptomai reiškiantys ligą. Sutartinis ženklas turi nustatytą reikšmę, (pvz.: taškas reiškia sakinio pabaigą) panašiai yra žodžių ir išraiškos kalba, taip pat kūno gestai gali būti laikomi ženklais, turinčiais tam tikras reikšmes. Fiziniai objektai, dažniausiai vadinami ženklais (pranešimai, kelio ženklai ir t. t. bendrai žinomi kaip ženklų sistema) informuoja ar nurodo naudojant parašytą tekstą, simbolius, nuotraukas ar jų kombinacijas. Kaip teigė R. Ambraziejienė simbolių (ženklų) vartojimas yra būdas, kuriuo siekiama nukreipti žmogaus pasąmonės galias norima linkme.
Ne vienas autorius yra nagrinėjęs ženklų (simbolių) temą. Remiantis K. G. Jungo nuomone, proto viešpatavimas privedė prie senųjų simbolių magiškosios galios netekimo, kuomet žmogus prarado jautrųjį, nesuvoktą tapatumą su gamtos reiškiniais, ir tuo pačiu išnyko jautrioji jėga, kurią šis įvaizdinis ryšys kūrė.
J. C. Alexander teigia, kad ženklus sudaro neregimas teorinis žyminys bei empirinis žymiklis. Todėl ženklai ir simboliai atrodo kaip realūs objektai, tačiau juos sukuria mūsų vaizduotė. Taip pat, autorius apibūdina asmenų lytį kaip socialinių žymenų žymiklį, kuris suvokiamas kaip faktas-ženklas arba kultūros struktūra.
Gamta
Semiotika, epistemologija, logika ir kalbos filosofija yra susijusios su gamtos ženklais. Daugiausiai gamtos ženklų ir simbolių, jų reikšmių ir apibrėžimų, elementų ir tipų yra apibūdinę senovės mokslininkai Aristotelis, Augustinas ir Akvinietis. Pagal šiuos autorius, reikšmė yra santykis tarp dviejų dalykų: ženklų ir tai ką jie reiškia (numato, apibūdina ar reiškia), kur vienas terminas neišvengiamai reiškia tai, kas ateina į galvą. Skirdama natūralius ir tradicinius ženklus, tradicinė Augustino ženklų teorija nustato kitą trigubą daiktų padalijimą: visi nuorodų, įrodymų, simptomų ir fizinių signalų požymiai visada yra ženklai (kaip proto subjektas yra idėjos ir atvaizdai, mintys ir jausmai, konstrukcijos ir ketinimai); taip pat yra ženklų, kurie įgauna reikšmę (kaip kalbinis subjektas ir kultūriniai simboliai). Taigi, kai natūralūs ženklai tarnauja kaip reikšmės šaltiniai, žmogaus protas tampa tarpininku per kurį ženklai reiškia natūraliai įvykstančius reiškinius, tokius kaip objektai: teiginiai, savybės, kiekis, įvykiai, procesai ar santykiai. Žmonių kalba ir pokalbiai, komunikacija, filosofija, mokslas, logika, matematika, poezija, teologija ir religija yra tik keletas studijų ir veiklos sričių, kur suvokus ženklų ir simbolių pobūdį bei modelius, jie gali turėti lemiamą reikšmę.
Semiotika
Semiotika yra mokslas, tiriantis ženklus ir ženklų sistemas, natūralias ir dirbtines kalbas, kaip ženklų sistemas semantiniu sintaksiniu ir pragmatiniu aspektu. Kaip atskira mokslinė disciplina, semiotika susiformavo XX a. 6-7 dešimtmetyje. Kaip teigė J. Lotmanas, semiotika susiformavo susidūrus skirtingoms mokslinėms disciplinoms: struktūrinei lingvistikai, informacijos teorijai, kibernetikai ir logikai. Taip pat, pastebima, kad semiotika yra glaudžiai susijusi su filosofija (labiausiai su fenomenologija ir hermeneutika).
Semiotikos tyrinėjimo objektu įvardijamas ženklas, nors šiuolaikinė semiotika nagrinėja ir santykius tarp ženklų, ženklinimo procesą ir pan. Kadangi klasikinių ženklo apibrėžimų semiotikoje yra mažiausiai du, atsiranda kelios semiotikos mokslo kryptys: Peirece’o / Morriso semiotika ir Saussure’o semiologija. Pirmajai krypčiai daugiausiai atstovauja europiečių mokslininkai (ypač prancūzai), o antrajai – amerikiečių, todėl išsiskyrė ir pavadinimai, kai amerikiečiai šį mokslą vadino semiotika, o europiečiai – semiologija.
Nors tiek semiotikos, tiek semiologijos mokslui svarbūs yra ženklai, jų požiūriai skiriasi. Peirse’as teigia, kad ženklas susideda iš trijų komponentų: objekto, reprezentavimo ir interpretantės. Čia ypatingai svarbią vietą užima semiozė (ženklinimo procesas). Peirce’as semiotiką skirstė į tris dalis: spekuliatyviąją gramatiką (bendrąją gamtos ženklų reikšmės teoriją); kritiką ir metodeutiką. Saussure’as teigė, kad semiologijos mokslas turėtų būti laikomas socialinės psichologijos dalimi. Semiologija turi nagrinėti ženklų funkcionavimą visuomenėje. Anot mokslininko, kalbotyra yra tik bendrojo mokslo dalis.
Galima teigti, kad tiksliausiai semiologijos kryptį apibrėžė A. J. Greimas savo žodyne, išleistame 1979 m. Jame nurodomos trys termino „semiotika“ reikšmės: 1) tai tam tikras išreikštas dydis, kurį siekiama pažinti; 2) tai pažinimo objektas, kuris išryškėja jį aprašant ir pateikiant kaip aprašymo rezultatą; 3) priemonės, kurios leidžia jį pažinti, visuma. Mokslinė semiotika yra suprantama kaip semiotika-objektas, aprašomas pasitelkus (ekspliticinę ar impliticinę) semiotikos teoriją.
Galima daryti išvadą, kad semiotikos kryptys yra aiškiai atskiriamos, net jei aiškinant jas nuomonės nesutampa. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad viena iš semiotikos krypčių veda į filosofiją, o kitą – į konkrečių ženklų tyrinėjimus.
Ženklas astrologijoje: dažnai naudojamas įvardytiSaulės ženklui, mėnuliui, žvaigždėms, Paukščių takui, žvaigždynams ir t. t.;
Ženklas ar ženklai komunikacijoje: jų paskirtis bendrauti rankų gestais, gestų kalba, bei reikšti emocijas;
Ženklas stebint (medžiojant): taip pat žinomas kaip gyvūnų pėdsakas; pėdsako įrodymas lieka ant žemės po perėjimo, kuomet gyvūnas palieka savo pėdos įspaudą žemės paviršiuje (ypač tai pastebima žiema);
Iškaba – ženklas, aplinkinių perspėjimui ar svarbios informacijos pateikimui iškabinamas ir paskui vėl nuimamas, kuriame pateikiama įvairi informacija (reklamos, akcijų ir kitais tikslais);
Logotipas – firmos ženklas, kurį žmonės atpažįsta, nes ženklas jau yra įstrigęs atmintyje;
Bendro naudojimo ženklas yra požymis, kad įvykis gali vėl pasikartoti;
Ženklas pranašystėse, religijoje: manoma, kad pranašiškas ženklas arba omenas gali išpranašauti ateitį, taip pat sapnuose pasirodantys ženklai, kurių aiškinimui naudojami įvairūs sapnininkai, sudaryti iš daug skirtingų simbolių ir jų reikšmių;
Ženklas ontologijoje ar dvasiniame gyvenime: sutapimas ar keistas įvykis, kuris manoma, gali atskleisti dieviškąją valią. Tokių ženklų galima atrasti Bilbijoje, Korane ir kitose šventosiose knygose;
Ženklas kalbotyroje: koncepcijos turinys ir garso vaizdas aprašytas filosofo Ferdinand’o de Saussure.
Ženklai kompiuterijoje yra objektai, kai skaičius yra prilyginamas vienam bitui, o bito ženklas žymi ar skaičius yra neigiamas ar teigiamas. Skaičius vadinamas ženklu, jei jis yra bito ženklas, kai nepateikta kitaip. Taip pat žiūrėti skaičių reprezentacija
Ženklas biologijoje: kai kurių gyvų būtybių požymis, nurodantis tam tikras savybes, tinkančias konkrečiam individui ar individų grupei;
Medicininis ženklasmedicinoje: objektyvus ligos ar sutrikimo įrodymas, simptomas, kurį pastebėję gydytojai, gali nustatyti ligą;
Ženklas semiotikoje: pagrindinis prasmės vienetas;
Informacinis ženklas: atkreipia dėmesį, konsultuoja, informuoja ar perspėja žmones, siekiant išvengti nelaimių, avarijų ar katastrofų;
Ženklas rašyboje: pagrindinis vienetas. Panašūs terminai yra specifiniai simboliai, raidės ar grafema. Papraščiausias pavyzdys – kalbos ženklai, kurie sudaro visą abėcėlę;
Komerciniai ženklai, apimantys mirksinčius ženklus, tokius, kurie būna parduotuvėje, įmonėje ar teatre, dažniausiai siekiantys atkreipti dėmesį ar pritraukti žmones;
Ženklai istorijoje: ranka rašytas vaizdas pastebėtas ant dokumento parodo autorystę ir valią. Taip pat istorinių šaltinių tikrumą įrodantys objektai, randami archeologinių kasinėjimų metu;
Rinkodaros ar propagavimo tikslais, šriftas nurodo bendrojo naudojimo ženklus, perteikiant žinutę konkrečiai tikslinei auditorijai.
Krikščionybė
Šv. Augustinas ir ženklai
Šv. Augustinas buvo pirmas, kuris susintetino klasikinę ir Helenistinę ženklų teorijas. Jam, ženklas yra daiktas, kuris naudojamas išreikšti kitus daiktų esmę ir priversti apie juos galvoti (De Doctrina Christiane [toliau DDC] 1.2.2; 2.1.1). Dažniausiai ženklai yra rašytinės ir sakytinės kalbos žodžiai (DDC 1.2.2; 2.3.4-2.4.5). Nors Dievo negalima aiškiai išreikšti, Augustinas skyrė dėmesį Dievo bendravimui su žmonėmis rašto ženklų pagalba (DDC 1.6.6). Augustinas sukūrė ir patvirtino klasikines ir Helenistines ženklų teorijas. Pagrindinio srauto ženklų teorijose, (t. y. Aristotelio ir stoikų teorijos), kuriose dėmesys sutelkiamas į Ciceroną (106-43 BC, De inventione rhetorica 1.30.47-48) ir Kvantilianą (circa 35-100, Institutio Oratoria 5.9.9-10), kuriose ženklas buvo laikomas išvestine priemone. Savo komentare, Aristotelio De Interpretatione Amonijus sakė “pagal filosofo Teofrasto skirstymą, kalbos santykis yra dvejopas, pirmiausia atsižvelgiant į auditoriją, kuriai kalba šį tą reiškia, ir antra, atsižvelgiant į dalykus, kuriais pranešėjas ketina įtikinti auditoriją” . Jei mes suderiname DDC su šiuo skistymu, pirma dalis priklauso DDC IV knygai, o antra dalis I–III DDC knygoms. Remiantis šiomis teorijomis, Augustinas aukštino savo teologinę ženklų teoriją, kuria naudojantis galima daryti išvadą apie Dievo protą įvykiuose ir Šventojo Rašto žodžiuose.
II ir III knyga iš DDC išvardija visas ženklų rūšis ir paaiškina, kaip jas interpretuoti. Ženklai yra skirstomi į gamtos (natūralius) ir visuotinius (duomenis); pastarieji yra padalinti į gyvūnų (bestiae) ir žmogaus (homines); toliau skirstomi į neverbalinius (cetera) ir verbalinius (verba); vėliau skirstomi į sakytinius žodžius (voces) ir rašytinius žodžius (litterae); pastarieji padalyti į nežinomus ženklus (signa ignota) ir dviprasmiškus ženklus (signa ambigua); ankstesni ir pastarieji yra skirstomi į konkrečius (signa propria) ir perkeltinius ženklus (signa translata), tarp kurių nežinomi perkeltinės prasmės ženklai priklauso pagonims. Papildomai interpretuojant žinias (Quintilian, Institutio Oratoria 1.4.1-3 and 1.8.1-21), kurios vadovaujasi skaitymo tvarka (lectio), teksto kritiką (emendatio), paaiškinimu (enarratio) ir sprendimu (iudicium), žmogus privalo žinoti pamatinę kalbą (hebrajų ir graikų) ir pagrindinę informaciją apie Šventąjį Raštą (DDC 2.9.14-2.40.60).
Augustino ženklų suvokimas apima kelias hermeneutines prielaidas kaip svarbius veiksnius. Pirma, interpretuotojas turi elgtis nuolankiai, nes tik nuolankus žmogus gali suvokti Šventojo Rašto tiesą (DDC 2.41.62). Antra, interpretuotojas turi turėti aktyvaus tyrimo dvasią ir nedvejoti mokytis bei panaudoti pagonišką išsilavinimą, siekiant priartėti prie krikščionybės studijų, nes visa tiesa yra Dievo tiesa (DDC 2.40.60-2.42.63). Trečia, interpretuotojo širdyje turi būti įskiepyta, įsišaknijusi ir sukurta meilė, kuri yra viso Šventojo Rašto galutinis tikslas (DDC 2.42.63).
Ženklas neturi veikti kaip savo paties tikslas (res significans, DDC 3.9.13). Dievas davė ženklus kaip priemones atskleisti save; Krikščionys turi laikytis hermeneutinių principų, siekdami suprasti dieviškąjį apreiškimą. Net jei Šventojo Rašto tekstas yra neaiškus, jis yra prasmingas. Kadangi tekstas yra neaiškus, jis neleidžia mums tapti išdidžiais, kelia mūsų intelektą (DDC 2.6.7), grūdina mūsų tikėjimą apreiškimo istorija (DDC 3.8.12), ir tobulina mūsų protą, kad jis būtų tinkamas šventųjų slėpiniams (DDC 4.8.22). Aiškinant ženklus, visų pirma reikia ieškoti tiesioginės, o tik vėliau – perkeltinės prasmės (DDC 3.10.14-3.23.33). Augustinas siūlo naudoti hermeneutinį principą, kai neaiškias Šventojo Rašto eilutes reikia aiškinti remiantis aiškiomis ir paprastomis eilutėmis, kurios suformuotos iš “scriptura scripturae interpres” (Šventasis Raštas yra Šventojo Rašto vertėjas) reformacijos laikų. Be to, jis įveda septynias taisykles iš Tikoniaus donatistų interpretavimo neaiškią Biblijos prasmę, kuri parodo savo savitumą, kad visa tiesa priklauso Dievui (DDC 3.3.42-3.37.56). Siekiant tinkamai taikyti Augustino hermeneutiką ženklams šiais laikais, turi būti įtrauktas kiekvienas teologijos skyrius ir naudojami tarpdisciplininiai metodai.[1]
Simboliai krikščionybėje
Pagrindinis ženklas krikščionybėje yra kryžius. Tai figūra, kuri sudaryta iš dviejų susikertančių tiesių. Šis simbolis turi daug reikšmių, tačiau pagrindine galima įvardyti Kristaus kačią – nukryžiavimą. Krikščionybėje egzistuoja daug skirtingų kryžių, tačiau pagrindiniais galima laikyti lotyniškąjį, graikiškąjį ir stačiatikių kryžius.
Be kryžiaus, krikščionybėje svarbūs simboliai yra balandis, žuvis, akis trikampyje ir trys šešetai.
Balandis simbolizuoja nakltybę, taiką, laimę, o kai kuriose kultūrose ir nelaimę. Religiniame mene balandis laikomas Šventosios Dvasios simboliu.
Žuvis yra vienas seniausių krikščionybės simbolių. Ji buvo laikoma pirmųjų krikščionių simboliu. Graikiškai žuvis vadinama ichtys, o šios penkios raidės gali būti tokia formuluotė: Jesous Christos Theos Yios Soleter (Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas).
Akis trikampyje simbolizuoja Šventąją Trejybę – Dievą Tėvą, Dieną Sūnų ir Dievą Šventąją dvasią. Skaičius trys, daugelyje religijų laikomas šventu, turinti gimimo ir gyvenimo; proto, kūno ir sielos; praeities, dabarties ir ateities reikšmes. Kiekvienas trikampio kampas vaizduoją asmenį iš Šventosios Trejybės, o akis trikampio viduje – Dievo akį, nuolat visus sergėjančia.
Trys šešetai tapatinami su šėtonu (velniu). Jis yra požemių valdovas, pas kurį po mirties patenką nusidėjėlių sielos.
Ženklai mitologijoje
Ženklai labai svarbūs ir mitologijoje. Jų pastebima itin daug ir įvairių, turinčių skirtingas reikšmes. Pagrindiniai ženklai mitologijoje yra:
Mitologiniai simboliai
Saulė: tautosakoje buvo vadinama motinėle, ratų važnyčiotoja, balta avele. Dažniausiai ji vaizduojama kaip mergelė ar moteris, kuri avi sidabro kurpaitėmis, ir yra pasipuošusi raudonų paparčio žiedų vainiku. Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja, Mėnulio žmona ar seserimi.
Žirgas: daugiausiai dominavo liaudies mene. Tikėta, kad arklys turėjo dieviškos galios, bei savyje slypinčios vaisingumo jėgos. Šis simbolis buvo laikomas dvynių kultu, kuris siejamas su Saule ir jos devyniais žirgais Ašvieniais.
Šulinys: reiškė pasaulio simetriją. Jo vandenyje atsispindi pasaulio medis į Anapus. Tai buvo ir ugnies ženklas. Taip pat, šulinys buvo laikomas „žemės akimi“- anga į požemio karalystę.
Paukštis: buvo siejamas su nuolatiniu judėjimu ir reiškė ryšį tarp dangaus ir žemės. Vieni paukščiai buvo laikomi vaisingumo ir derlingumo simboliais (gulbė, gaidys), o kiti – mirusiųjų sielų buveine (gegutė, balandis, lakštingala, sakalas). Du besikapojantys gaidžiai – rudens lygiadienio simbolis, susijęs su šaltojo ir šiltojo laiko priešprieša. Taip pat gaidys buvo laikomas tvarkos simboliu, tačiau pagrindinė šio simbolio reikšmė – vaisingumas.
Elnias devyniaragis: tai senovės lietuvių mitologinė būtybė, kuri savo raguose neša dangaus kūnus. Kadangi nuo mėnulio priešpilnio iki pilnaties yra devynios paros, todėl elnias buvo pavadintas devyniaragiu. Elnio simbolis buvo garbinamas kaip totemas, o lietuviai jį laikė Dievo tarnu, bei tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo potvynio.
Žaltys: tai namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Žaltį laikė gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Jis buvo priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Taip pat, žalčiai buvo laikomi vaisingumo, žemės derlingumo ir saulės simboliu. Mitologijoje galima rasti pagrindinę žalčio funkciją – teikti gerovę namams, kuriuose jie gyvena.
Kirvis: simbolizuoja dangaus-dievybės jėgą, tai akmens amžiaus palikimas. Buvo tikima, kad kirvis yra geriausiais ginklas prieš velnią. Lietuvių mitologija priskiria kirvį dangaus dievui Perkūnui, slavai – jį skiria Perunui, germanai – Torui, romėnai – Jupiteriui, indai – Indrai, o hetitai – Tešubui.
Mėnulis: buvo vadinamas jaunikaičiu, ponaičiu, laimės nešėju. Jaunas mėnulis buvo vaizduojamas kaip dubens kraštas, raguolis ar duonos riekė. Senas mėnulis (delčia) laikytas mirusiųjų globėju. Senovės lietuviai Mėnulį laikė moterimi ir vadino Lela Menelia. Mėnulis laikytas nakties valdovu, matuojančiu laiką. Taip pat, mėnulis buvo laikomas nakties žibintu, kuris išblaškydavo tamsą ir joje slankiojančias piktąsias būtybes.
Žvaigždės: mitologijoje buvo minimos septynios Saulės dukros – žvaigždės (dabar žinomos kaip septynios pagrindinės planetos). Žvaigždes laikė gyvųjų žmonių vėlėmis. Buvo tikima, kad, kai žmogus užmiega, įsižiebia jo žvaigždė ir ant jos užkabinamas gyvasties siūlas, o kai žmogus miršta – žvaigždė nukrisdavo ir siūlas nutrūkdavo, o žmogaus vėlė išskrisdavo Paukščių taku. Segmentinė žvaigždė (šešiakampė žvaigždė) laikyta saulės ir šviesos simboliu, kuris buvo žinomas dar senovės Mesopotamijoje ir Indijoje.
Pasaulio medis: formavo žmogaus gyvenimo esmę, norą tobulėti, siekį geriau suprasti gėrį ir blogį bei mokė paklusnumo. Medis sudarytas iš trijų dalių: šaknų – reiškiančių požemį, kamieno – žemės ženklo, ir šakų, viršūnės – dangaus. Taip pat, pasaulio medis buvo siejamas su laiku: praeitimi, dabartimi ir ateitimi, bei gyvybės evoliucija: atsiradimu, augimu ir išnykimu. Lietuvių medžio prototipu buvo laikomas ąžuolas, uosis ir pušis.
Svastika: kryžiaus pavidalo dinamiškas Saulės, Perkūno, jėgos, ugnies ir judesio ženklas. Senovės Rytuose svastika simbolizavo derlingumą, saulę ir žaibą, o geležies amžiuje – aukščiausią valdžią. Baltai svastiką siejo su laime, gėriu ir šviesa. Svastika būna dviejų rūšių: su judesiu į dešinę ir į kairę.
Augaliniai motyvai: dažniausiai simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės sąveikoje atsinaujinančią gyvybę. Eglė buvo laikoma gyvybės amžinumo simboliu, reiškiančiu dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą ir nemirtingumą. Baltai tikėjo, kad po mirties žmogaus siela pereina į augalus: vyrų – į ąžuolus, beržus, uosius, o moterų – į liepas ir egles.
Ženklai muzikoje
Natų pavadinimai klaviatūroje.
Ženklai ir simboliai yra svarbūs daugelyje sričių. Viena iš jų – muzika. Visų pirma, tai muzikos garsų vaizdavimo priemonė, kuria užrašoma muzikinė kalba. Pagrindiniai muzikos ženklai yra natos. Jos būna skirtingų rūšių:
Sveikoji nata – tęsiama keturis judesius;
Pusinė nata – tęsiama du judesius;
Ketvirtinė nata – tęsiama vieną judesį;
Aštuntinė nata – tęsiama pusę judesio;
Šešioliktinė nata – tęsiama ketvirtadalį judesio.
Be natų, muzikoje dominuoja simboliai, kuriais užrašomas natų aukštis – tonas. Pagrindiniai simboliai sudaro gamą – nuoseklią garsų eilę vienos ar kelių oktavų ribose.
Alexander J. C. 2010. Faktai-ženklai ir kultūros sociologija, arba Kaip prasmės kūrimas išlaisvina socialinę vaizduotę iš Sociologija. Mintis ir veiksmas. ISSA 1392-3358.
Ambraziejienė R. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. Kaunas: Kauno tautinės kultūros centras. ISBN 9955-9316-2-0.
Kardelis N. 2005. Simbolis kaip dalis ir visuma iš Filosofija, Sociologija. Nr. 1, p. 2-14. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.
Lomas R. Masonų simboliai galia ir paslaptys. Antra dalis: praktinis masonų simbolių vadovas. Alma littera.
Vaitkienė D. 2002. Muzikos teorijos pagrindai. Konspektas. Alytus.
Vilniaus Universitetas A. J. Greimo centro studijos. 2012. Semiotika. Trys semiotikos. Baltos lankos.
