Žemaičių lituanistinis sąjūdis – kultūrinis daugiausia iš Žemaitijos kilusių lietuvių inteligentų, kurių nemaža dalis buvo bajorai, sąjūdis XIX a. I pusėje, kurio tikslas buvo kultūrinis lietuvių atgimimas, pasirengimas socialinėms reformoms ir politiniam išsivadavimui. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikytinas pirmuoju tautinio lietuvių atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio etapu.
Žemaičių inteligentų grupės ir jų veikla iki 1830–1831 m. sukilimo
Žemaičių lietuviškasis sąjūdis formavosi kaip atskirų, dažnai didikų mecenatystės būdu išlaikomų, sava kultūra besirūpinančių intelektualų grupių veiklos padarinys. Jo pradžia yra būtent Žemaitijoje ir turėtų būti siejama su Juozapo Arnulfo Giedraičio aplinka. Šiai aplinkai priklausė tokie lietuvių kultūroje žinomi žmonės kaip Antanas Klementas ir Dionizas Poška. Pats Juozapas Arnulfas Giedraitis domėjosi lietuvių kultūra, 1806 m. išvertė į lietuvių kalbą evangelijas, o 1816 m. visą Naująjį Testamentą. Buvo bandyta versti ir pasaulietinę literatūrą. 1809 m. Giedraitis vertė į lietuvių kalbą Torkvato Tasso kūrybą. Kiek vėliau susiformuoja žemaičių literatų, palaikiusių tarpusavio ryšius, grupė. Jai priklausė Dionizas Poška ir ekscentrikas poliglotas L. Uvainis. 1824 m. D. Poška parašo, o 1829 m. lenkų kalba Varšuvoje atspausdina publicistinį darbą „Kaimiečio artojo mąstymai“, kur kelia mintis apie būtinumą mokytis Lietuvos istorijos ir rašyti darbus apie Lietuvos istoriją. D. Poška rūpinosi užmegzti ryšius su Vilniaus universiteto profesoriais J. Lobojka ir J. Leleveliu, žinomu Lietuvos teisės tyrinėtoju T. Čackiu. XIX a. 3 dešimtmetyje aktyviausiai veikia Vilniuje susibūrusių žemaičių, universiteto studentų grupė. 1822–1823 mokslo metais Vilniaus universitete studijavo 78 studentai iš Žemaitijos, t. y., beveik dešimtadalis visų studentų. Aktyvios lietuviškos kultūrinės veiklos lyderiais laikytini Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir grafas Jurgis Pliateris. 1824 m. Kajetonas Nezabitauskis išspausdina greitai išpopuliarėjantį lietuvių (žemaičių) kalbos elementorių. Jis ir vėliau sielojasi, kad yra tokių, kurie, tik paminėjus kelis žemaitiškus žodžius, ar nuraustą ar nusijuokią, o kiti jaučia pasibjaurėjimą, nors nė vienas protingas žmogus čia negalėsiąs rasti nieko juokingo ar bjauraus. Tai tipiška savo gimtąją kalbą puoselėti raginančio tautinio judėjimo atstovo pozicija, XIX a. sutinkama daugelyje pavergtų tautų. K. Nezabitauskis kėlė ir žurnalo leidimo žemaičių kalba planus, bet jie liko nerealizuoti.
Vilniaus universiteto uždarymas ir 1830–1831 m. sukilimo nesėkmė išblaškė ir žemaičių intelektualus. Bet ir po sukilimo jų veikla buvo tęsiama. 1835 m. į Peterburgą atvykus S. Daukantui, apie jį vėl susitelkia eilė kitų Lietuvos patriotų. Tarp jų – I. Onacevičius, V. Anastasevičius, J. Križanauskis ir kt. 1842 m. į Peterburgo žemaičių būrelio veiklą įsijungia ir Motiejus Valančius. Būtent būrelio idėjų veikiamas M. Valančius parengė Žemaičių vyskupystės istoriją lietuvių kalba. Šis darbas aiškiai buvo įtakotas S. Daukanto veikalų iš Lietuvos istorijos, su kurių rankraščiais M. Valančius buvo supažindintas. M. Valančiui nuo 1845 m. pabaigos įsikūrus Varniuose, lietuviškosios kultūros vystymo entuziastai ėmė telktis Varniuose. Tapęs Žemaičių vyskupu M. Valančius pasikvietė į Varnius ir S. Daukantą. Seni bendražygiai čia susipyko, greičiausiai dėl skirtingų veiklos prioritetų(M. Valančiui svarbiausia buvo katalikų bažnyčia, o bažnyčios lietuviškumas ir mokymas lietuvių kalba buvo daugiau pastoracijos priemonė o S. Daukantui pirmiau visko buvo lietuviškoji kultūra ir jos ugdymas), nors visos konflikto aplinkybės taip ir yra neišaiškintos dėl šaltinių stokos. Nepaisant S. Daukanto pasitraukimo Valančius neapleidžia ir lietuviškos veiklos, 1859 m. yra siekiama gauti leidimą leisti lietuvių kalba laikraštį „Pakeleivingas“. Šie siekimai susiduria su Rusijos biurokratinės mašinos įtarumu ir žlunga. Be ryškiausių šio laikmečio figūrų lietuvių kultūros vystymu rūpinasi ir keli kiti asmenys, kurie turi kiek mažiau galimybių organizuotam kolektyviniam veikimui. Iš tokių minėtinas Liudvikas Adomas Jucevičius.
